Kelionės: Lietuviškasis Sibiras - Guntauninkai, Ignalinos raj., Lietuva

Kai laikas didžiausiame Lietuvos pajūrio mieste ima bėgti lyg vanduo iš prakiurusio čiaupo, o širdies dūžius vos girdi tarp į gatvės grindinį greitu tempu beskubančių savo pačios aukštakulnių kaukšėjimo... Kaip aplink matai lekiančius ir skubančius žmonių siluetus, o siela nerimsta ir kažko vis ieško... Tuomet suprantu - laikas bėgti... Ne, tikriausiai supratote ne taip. Laikas bėgti ne dar greitesniu tempu, verčiantis per galvą tarsi voverė rate, nespėjus žengti dar vieno žingsnio vėjo greičiu įsisukusiame gyvenimo tempe. Laikas bėgti iš miesto... Laikas pabėgti nuo minčių... Laikas atsiriboti nuo miesto šurmulio...

Šį savaitgalį sėdome į automobilį ir leidomės į kelias valandas trukusią kelionę iš Klaipėdos į Baltarusijos pasienį - Guntauninkų kaimą. Kelionės metu sukorėme 810 kilometrų, tačiau buvo verta. Kviečiu virtualiai nusikelti į Ignalinos rajone esančio kaimo vietoves...

Foto by D. Pranculis

Prieš kelionę ilgai naršiau internete, bandydama surasti daugiau informacijos apie Guntauninkų kaimą, tačiau atrodo, kad arba kaimo istorija labai mažai tyrinėta, arba paskelbta tik labai maža dalis istorinių ir mokslinių tyrimų. Mat per keletą internete praleistų valandų pavyko rasti tik labai fragmentišką informaciją ir keletą nenuoseklių ir labai paviršutiniškų istorijos nuotrupų. Tad bandysiu pasidalinti tuo, ką papasakojo nuolatiniai vietiniai ir nelabai vietiniai kaimo gyventojai.

Foto D. Pranculis

Iš Klaipėdos pajudėjome penktadienį, pasibaigus darbams, tad visiškai natūralu, kad kelionės tikslą pasiekiame beveik vidurnaktį. Guntauninkuose mus pasitiko svetingi šeimininkai, šilta troba ir jaukiai obelų apsuptyje sukurtas laužas, kuris tik ir kvietė prisėsti, bendrauti...

Bendravome ilgai ir tą vakarą apžiūrėti spėjau tik nuostabią šeimininkės skrynią, kurią ištapė kaimo menininkė Virginija. Apžiūrinėdama aikčiojau iš nuostabos... Tiesą sakant, kraičio skrynia visą savaitgalį džiugino akis ir sielą... Aš myliu daiktus su istorija! Nuostabu...

Foto D. Pranculis

Išaušus kitam rytui leidomės į ekskursiją po kaimą. Visa gyvenvietė išsidėsčiusi tarp dviejų upių Svylos ir Audenėlės. Audenėlė yra Svylos intakas, įtekantis į Svylą už matavimo stoties.

Svylos upės pakrantėse yra Svylos upės poligonas, kurios teritorijos tikslas yra išsaugoti Europos Sąjungoje nykstančias paukščių rūšis: griežlę ir stulgį. Šioje teritorijoje aptinkamos ir retesnės paukščių rūšys, įtrauktos į Lietuvos Raudonąją knygą: didysis baublys, nendrinė lingė, švygžda, mėlyngurklė.

Centrinėje kaimo gatvėje, kairėje Svylos pusėje veikia hidrometeorologijos stotis, kuriame Guntauninkų gyventoja Juzytė du kartus per dieną matuoja įvairius rodmenis. Priklausomai nuo metų laikų stotyje matuojamas vandens lygis, vandens temperatūra, ledo storis, nuotėkis, nešmenys, cheminė vandens sudėtis, vandens drumstumas ir kiti duomenys.

Upės pakrantėje stovi didžiulis medinis kryžius, bet tiksliau įvardyti jo atsiradimo istoriją ar prasmę negaliu.

Tik įvažiavus į kaimą didžiausią, pirmąjį įspūdį, man paliko žalias, žalias kaimas, dideli, seni medžiai. Važinėdama po Lietuvą vis dažniau matau stipriai nugenėtus senolius medžius, kurių toks stiprus tvarkymas mano nuomone sugadina gyvenviečių savitumą ir unikalumą. Pavyzdžiui, vokiškosios tradicijos keliai, kuriuos iš abiejų pusių supa medžiai Šilutės rajone jau praktiškai sugadinti - dauguma medžių pakelėse paprasčiausiai iškirsti. Tad retai kur galima pamatyti tokią nuostabiai žalią gyvenvietę.

Didžiuliai galiūnai medžiai visur ištiesę šakas, tarsi senas rankas, apglobia kaimą, supa upę ir saugo unikalaus kaimo ramybę.

Foto D. Pranculis

Kiekvienas mūsų, persisotinęs kasdienių pareigų, rūpesčių, nusivylimų ir skubėjimų, nesąmoningai ilgisi kažko. Tą kažką suvokiame kiekvienas savaip, bet svarbu, kad laiku patenkame į vietą, kurioje atrandame tą kažką ir akimirksniu viskas pasikeičia. Laikas sulėtėja, net sustoja, o kartais gali imti supančiai judėti lyg senovinio laikrodžio švytuoklė. Būtent tokią atmosferą sukūrė apskritai viskas, ką teko matyti kaimo teritorijoje: mano laikas sustojo...

Net neįsivaizduoju, koks šio krūmo pavadinimas, bet man jis patinka: Palangos botanikos sode šio krūmo esu mačiusi ištisas gyvatvores... Tikriausiai, tai kažkurio porūšio lanksva?

Kažkada klestėjęs kaimas šiandieną minimas kaip miręs kaimas. Iš ties, skaičiai byloja, kad dar 1959 m. Guntauninkuose gyveno 218 žmonių, tuo tarpu 2001 metais gyventojų drastiškai sumažėjo iki 47, na o šiandien čia gyvena 14 žmonių. Taip, matydama tuščių sodybų skaičių, galbūt galėčiau daryti prielaidą, jog kaimas miršta. Tačiau užtenka pasidairyti po nuolatinių gyventojų kiemus....

Foto by D. Pranculis

...sutvarkyta aplinka, išpuoselėta žolė, įvairiausių žiedų variacijos... Kaimas gyvenamas ir tvarkomasi sutartinai, padedant vienas kitam, be jokio atlygio, tiesiog iš draugiškumo ir kaimyniško tarpusavio bendravimo.

Nuostabi kaimo menininkės Virginijos tulpių lysvė, kurioje spalviniu požiūriu sudėliotos gražiausios, įvairiausių formų tulpės: geltonos, raudonos, rausvos, baltos, violetinės... Visų net nenufotografavau... Koks dar Olandijos tulpių festivalis? Guntauninkai turi savo, tik atvažiuoti sekantį kartą reiktų anksčiau, o ne beveik peržydėjus tulpėms...

Apleistos ir negyvenamos sodybos paslaptys saugomos jaunų medžių ir alyvų krūmai. Nuo pašalaičių akių paslėptas rąstinis namas tik palėpės langeliu ir namo stogu primena apie kažkada gyvenamą sodybą...

Lyg pati gamta nori užverti duris į senai pamirštus gyvenimus, paslėpti nuo pašalaičių akių užsilikusių gyventojų senienas ir kitus, kažkada čia virusio gyvenimo reliktus...

Rąstinių pastatų kaime nemažai, tačiau tai jokiu būdu ne patys seniausi gyvenvietės statiniai.

Rąstinio namo fragmentas. Gyvenamieji namai neturėjo jokių pamatų ir renčiami rąstai buvo statomi tiesiog ant didžiulių akmenų, tiesa, daug kur akmeniniai pamatai remontuoti, ir papildomai sutvirtinti.

Foto by D. Pranculis

Kai kurie statinių kompleksai stebina savo simetrija: dvi atskiros sodybos namai pastatyti idealiai vienas prie kito vienodu atstumu...

Apačioje esančioje nuotraukoje vadinamieji namai - traukiniai. Tai vienas didelis ištisinis namas, kur viename gale gyveno sodybos šeima, o kitame gale įrengtas tvartas, malkinė ar daržinė. Tokių namų kaime keletas.

Tipinėms senųjų pastatų palėpėms būdingi 2 langeliai, esantys vienas šalia kito. Tačiau daugumos pastatų palėpėse likę tik vienas, mat per tvarkymus, stogo keitimus ir fasadų naujinimus palėpėms buvo palikta tik po vieną langelį.

Vienintelis kaime esantis raudonų plytų namas garsus savo praeitimi. Kažkada čia gyveno pats Želigovskis, atžygiavęs su kariuomene įsikraustė į plytinį namą, o kareiviai apsigyveno medinėse trobose.

Vietiniai pasakoja, kad kaimo gyventojai buvo išvaryti į apylinkėse esančius bunkerius ir slėptuves, tuo tarpu kareiviai kūreno visas kaimo pirtis, mėgavosi pirtelių dūmais... Tuo metu tyčia, ar netyčia nudegė ir keturios kaimo trobos...

Visų Guntauninkų trobų kaimo langai vienodi: juos visus darė vienas kaimo gyventojas. Apskritai, pavažinėjus po aplinkinius kaimus matosi regionui būdingi langai su puošta, kiek nuleista lango apačia ir dažniausiai lygiu viršumi. Guntauninkuose gražiausi su viršuje likusiais pjaustytais medžio papuošimais.

Man patiko nedideli, žemi ūkiniai pastatai. Panašu, kad žemiau esantis buvo lauko virtuvė arba viralinė, skirta vasaros metu paruošti maistą gyvuliams...  Amžiaus nuvarginti mediniai pastatai sienose sugėrę daugybę istorijų, kurių dauguma paliks užmarštyje... Žavu!

Foto by D.Pranculis

1915 m. rudenį per Ignalinos žemes ėjo Vokietijos rytų fronto linija. Čia vyko pozicinis karas. Tverečiaus ir Mielagėnų apylinkėse buvo sudarytos 2 ar 3 gynybos linijos. Viena jų ėjo per Raščiūnų, Guntauninkų ir kt. kaimus. Manoma, miške buvus Vokietijos X armijos vyriausiosios būstinės. Tai mena iki šių dienų išlikę betoniniai bunkeriai. Rajone saugoma apie 100 Pirmojo pasaulinio karo vokiečių gynybinių įtvirtinimų.

Šis kaimo centre esantis bunkeris yra geriausiai išlikęs bunkeris apylinkėse. Šiuo metu čia įkurtas žmonių sandėliukas. Sienose aiškiai matomos dar nuo fronto linijos laikų likusių kulkų žymės...

Ignalinos rajone bene visuomet buvo aktualūs  lietuvybės klausimai. Pvz., siena tarp Lenkijos ir Lietuvos Vaišniūnuose ėjo tarp vieno ūkininko trobesių. Rajono kelius mynė šimtai knygnešių, nešdami lietuvišką literatūrą, veikė švietėjiškos Šv. Kazimiero, “Ryto” draugijos, buvo vaidinamos lietuviškos pjesės. Aplinkiniuose kaimuose gyventojų sudėtis buvo mišri: lenkai, rusai, baltarusiai. Tuo tarpu Guntauninkai visada buvo išskirtinai lietuviškas kaimas.

Foto by D.Pranculis

Tai patvirtina nedidelės kaimo kapinaitės, kurio paminkluose iškaltos tik lietuviškos, tiesa, dažnai pasikartojančios pavardės...

Foto by D. Pranculis

Svylos upė ir šalia esančios pievos šaltiniuotos, keliaujant pakrantėmis kai kur jautėsi drėgna žemė. Svylės kaime, įsikūrusiame Svylės pasagoje, kaskart su nauja jėga ir gyvybingumu trykšta Alfėjų šaltinis. Ramiai bet užtikrintai kaskadomis čiurlenantis šaltinio vanduo neįtikėtinai stipria energetika apgaubia visą įdubą, kurioje būdamas jauti keistą svaigulį. Vienas iš didžiausių šaltinių esančių apylinkėse - Alfejų šaltinis, kuris per parą iščiurlena net 280 kubinių metrų vandens! 

Foto by D. Pranculis

Besileidžiant vakarui kaimynas užkuria dūminę pirtį, į kurią mielai sugužame bendravimui ir pasibuvimui. Tai buvo pirmasis kartas, kai lankiausi tokio tipo pirtyje. Todėl pasidomėjusi radau, jog "...Dūminė pirtis (suomiškai savusauna, o rusiškai bania po čiornomu) – seniausias pirties tipas <...> Neigiamai apie dūminę pirtį dažniausiai atsiliepia joje nesimaudę, o tie, kuriems teko ją išbandyti, susižavi jos ypatingu aromatu ir tuo, kad, būdama juoda, ji prausia net labai baltai. Dar daugiau – dūminė garinė yra beveik sterili, nes aukšta dūmų temperatūra ir juose esantys taninai užmuša mikrobus. Nustatyta, kad dūminės pirties ore mikroorganizmų yra mažiau nei operacinėje! Ne veltui seniau pirtyse gydė ligonius, o moterys ten gimdydavo ir praleisdavo pirmąsias dienas po gimdymo. Tradicinė dūminė pirtis yra neįmantrios, dažnai tiesiog archajiškos konstrukcijos. Statoma atokiau nuo gyvenamųjų pastatų, nes net ir griežtai laikantis priešgaisrinės saugos taisyklių gaisro pavojus išlieka. Sienos – rąstų, vietoje grindų – asla su patiestomis lentomis, vėliau imta kloti medines grindis. Grindys nebūdavo sandarios, o suomiai senoviniu papročiu po apatiniu rąstų vainiku palikdavo plyšius grynam orui patekti. Palubėje dažniausiai būdavo įrengta ventiliacijos išeinamoji anga – orlaidė. Lubos būdavo skaldytų rąstų arba lentinės, viršuje užpiltos šilumą izoliuojančiu smėlio ir spalių mišiniu, dažnai dar apiplūktos moliu. Krosnies akmenų karštis ir nuolat plūstantis šviežias oras sukuria unikalią ir sveiką garinės atmosferą. Krosnis įrengiama kuo arčiau durų, kad būtų patogu ją kūrenti, kai garinė prisipildo dūmų. Prieš krosnies pakurą sienoje įrengdavo nedidelį langelį, jį nutaikydavo iškirsti žemai – ten, kur dūmai nepasiekia. Kūrendami jį laikydavo pravirą" (informacija iš ČIA).

Paprastai aš sunkiai pakenčiu temperatūros svyravimus, tačiau šio tipo pirtyje kūnas įšyla pamažu, tolygiai. Nors pirtyje ilgai neužsibuvau, bet po to apėmė nepaprastas lengvumas ir malonus nuovargis! Jokioje kitoje pirtyje niekad nebuvau taip atsipalaidavusi ir nesijaučiau tokia švari.

Foto by D. Pranculis

Vakare Guntauninkų pievomis, nuo upės pakyla tirštas rūkas... Jis kaip balta antklodė užgula šaltiniuotas kaimo pievas, paslepia žalumą, užklodamas visas negatyvias mintis, skubėjimą ir neramios širdies sopulius, priverčia pamiršti, negalvoti, grožėtis... Ir tyliai, tyliai, tarsi medžiojantis katinas, baltasis sėlina pro upės pakrantėje įrengtas dūmines pirteles, vis arčiau ir arčiau trobos, švelniai grąsindamas priversti užmiršti viską aplinkui ir mėgautis vakaro ramybėje atsklindančios lakštingalos čiulbėjimu... 

Foto by D. Pranculis

Rytą kaimą, paliekame kiek suirzę... tobulas ramybės savaitgalis baigtas... laukia ilga kelionė... miesto triukšmas... ir lyg didžiuliame katile verdančios, savaitgalį pamirštos bėdos...

Ingrida ir Mindaugas dėkoja Guntauninkų sodybos šeiminkams Sabinutei ir Daliui už nuostabų savaitgalį, šiltą priėmimą, nuoširdų bendravimą ir galimybę pabūti nuostabioje ramybės oazėje... Jūs nuostabūs!

Guntauninkų kaimo ieškokite:

Guntauninkų kaimas, Ignalinos raj.

Vietos koordinatės: 55.251305323214886, 26.593950180102507

PAPILDYMAS 2022 m.

Šiuo metu Guntaunininkų kaime veikia "Kertam Kampą" keliautojų namai - bendruomenė, kuri organizuoja aktyvias keliones po visą Lietuvą ir pasaulį, pvz keliones į kalnas. Jei pritrūkote kelionių idėjų, ar kelionės kompaniono - kviečiu pasižvalgyti Kertam Kampą puslapyje ir prisijungti prie Facebook grupės. Taip ir užsimezga draugystės ;)

Jaukaus, minkšto vakaro širdyse,

Ingrida - Gėlėta kosmetinė