Perskaičiau: Judith Uyterlinde "Ovuliacija: apie meilę ir viltį susilaukti vaikų"

"Visuomet puikiai žinau, ko man nesinori. Nesinori tapti nuolat įsitempusia karjeros moterimi, skiriančia vaikui tik "kokybišką" laiką. Ir visiškai nesinori tapti višta perekšle, apkėtusia savo vaikus ir užsiimančia vien infantiliais plepalais. Bet labiausiai man nesinori per ilgai atidėlioti vaiko gimimą." (Citata iš knygos)

"Ovuliacija" - tai asmeniškas ir emocingas pasakojimas apie troškimą pagimdyti kūdikį, tokį neatsiejamą nuo gyvenimo pilnatvės troškimo. Tai kartu pasakojimas apie meilę, šiuolaikinės moters ambicijas ir dilemas. Apie vidinę kovą, kuri užverda įpratusios nugalėti trisdešimtmetės širdyje, kai ji susiduria su nesėkme. Moteris bando išsiveržti iš jausmų chaoso, prasibrauti pro nusivylimus ir viltis, pyktį ir ilgesį, abejones ir užsispyrimą, pavydą ir meilę, o tai kursto troškimas turėti vaiką ir rasti savo gyvenimo kelią.

Tai iš esmės labai jautri ir labai asmeniška knyga apie atrodo tokį savaime suprantamą dalyką, kaip pastojimas, nėštumas ir vaiko gimimas. Šią knygą įsigijau senokai ir planavau skaityti prieš pastojant, tačiau galiausiai, perskaičius dalį, ją vėl atsiverčiau ir baigiau skaityti tik žinodama, kad jau laukiu savo mažylio.

Knyga man sukėlė visą aibę emocijų, vien todėl, kad man labai artimi autorės išgyvenimai ir emocijos. Aš vaikelio laukiau ir planavau jį anksčiau, nei mums pavyko. Žinoma, aš nesigriebiau jokių specialių medicininių procedūrų, todėl visos autorės turimos patirties neišgyvenau. Tačiau puikiai žinau, ką reiškia jausti pyktį ant nežinia ko, ką reiškia jausti abejonę savimi, kaip moterimi, abejonę Dievu ir likimu, baimę dėl ateities ir esminį dalyką, tiesiog kiekvieną kartą vaikščiodama mieste vengdavau žiūrėti į mažus vaikus ir nėščias moteris... Man neatrodė, kad nėščiosios puikuojasi savo pilvais ir netrukus aplankysiančiu stebuklu, tačiau matyti laimingus veidus (suprantama, dėl būsimo vaikelio) visuomet skaudu, juolab, kai tu negali tiesiog imti ir be jokių problemų pastoti... Tačiau skaudžiausia būdavo sužinoti apie besilaukiančių draugių džiaugsmelius ir rūpestėlius, matyti jų palaimingus veidus... Ne, aš niekad ant jų nepykau ir nekaltinau, tačiau mane nuolat kankino klausimas "kodėl?" ir vidinis, gilus gilus širdies skausmas - tokių stiprių emocijų iki tol nebuvau patyrusi.

Nyderlandų autorė knygoje pasakoja apie savo asmeninę patirtį ir begalinius bandymus susilaukti mažylio. Apie kas kartą aplankantį skausmingą nusivylimą ir naujas viltis prieš kiekvieną bandymą bei abejones laukiant rezultatų. Širdį draskanti patirtis - kaskart stabtelėjus emocijų kupiname knygos puslapyje gerklėje pakimba gniužulas, ir norisi verkti. Ne tik dėl to, kad puikiai suprantu, kaip Judith jaučiasi, tačiau ir dėl Lietuvos (o kartu ir viso pasaulio) moterų, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių negali sulaukti savo mažylio. Ar iš tiesų tai savaime suprantamas gyvenimo įvykis? Pastaruoju metu Lietuvoje pusę lūpų imama kalbėti apie dirbtinio apvaisinimo kompensavimo galimybes, tačiau skaitant žmonių komentarus darosi šlykštu: "bergždžios", "bevaikės", "nedavė Dievas ir nėra ko drąskytis", "lai augina iš vaikų namų"... Ir tai tik švelniausi komentarai skirti su tokiais sunkumais susidūrusioms moterims... Ar komentatoriai bent įsivaizduoja, kiek daug priežasčių gali lemti vėlyvą pastojimą ar faktą, kad pora paprasčiausiai nesulaukia savo stebuklo? Taip, sakau pora, nes tiek moteris, tiek vyras gali turėti problemų, lygiai taip pat, kaip daugumai porų nevaisingumo priežastis paprasčiausiai nežinoma... Kodėl moterys, kurios negali finansiškai išlaikyti, nenori auginti, dorai auklėti ir mokyti savo atžalų gali jų gimdyti nežinia kiek, o tos, kurios mažyliui gali suteikti viską, vargsta, bandydamos sulaukti bent vieno, savo kūdikio?

Ar bent įsivaizduojate, kad Lietuvoje yra bent 50 000 registruotų porų, kurios negali įprastu būdu pastoti? Ar bent įsivaizduojate, kiek daug gimtų vaikelių, kurie mokytųsi, dirbtų, mokėtų mokesčius, ir išlaikytų mus, jau pensijinio amžiaus piliečius? Kodėl tokioms poroms nenorima padėti? Kai kurie komentatoriai piktai komentuoja, kad įsikišus į gyvybės atsiradimo procesą, tokiu būdu atsiradę vaikai bus patys nevaisingi ir valstybė įsivels į didžiulę grandinę kompensuojamų dirbtinių apvaisinimų ir pagalbinių būdų pastoti. Šlykštu ir trumparegiška... užtenka pažvelgti į užsienio praktikas: D. Britanijoje po pirmojo dirbtinio apvaisinimo gimusi mergaitė šiuo metu visa moteris ir augina natūraliu būdu gimdytus, išnešiotus ir  visiškai sveikus vaikus! Tad būtinai rekomenduočiau kelias tokio pobūdžio knygas paskaityti ir mūsų politikams, prieš praveriant burnas bei paieškoti informacijos.

Apie pačią knygą nenoriu labai daug pasakoti: ją reikia skaityti ir jausti... Ir nepaisant to, kad vietomis mintys tarsi nutrūksta, o kalba trumpa ir kiek kapota (įdomu, tai vertėjo ar autorės nuopelnas?), tačiau empatijos nestokojantys sugebės suprasti ir jausti. Juolab, jei jūs, ar jūsų draugai, pažystami susidūrė su nevaisingumo (nekenčiu šio žodžio) problema...

Skaityti knygą šiuo metu, kai po mano širdimi gyvena maža gyvybė man kiek lengviau, - tai jau praeitas etapas, kurio nelinkėčiau nei pačiam pikčiausiam priešui (įdomu, ar tokių pas mane yra?). Būti drąskomai iš skausmo, nevilties ir pykčio viduje bei negalėti niekam papasakoti yra pats žiauriausias dalykas... Tu privalai dirbti, tu privalai gyventi įprastą socialinį gyvenimą, privalai būti normaliu žmogumi, o kartais tiesiog norisi visam pasauliui išrėkti, kas tave kankina... Bet puikiai suvoki: nesupras, smerks... ar verta? Ir taip ne tik Lietuvoje - ir pati nyderlandietė Judith Uyterlinde pasakoja kaip artimiausi žmonės klausinėja, kada ji pastos, ar ne metas vaikams, net žarsto patarimus, kaip "gaminti" vaikus... Galiausiai išsipasakojus lieka tuščia - aplinkinių nesupratimas ir negebėjimas tiesiog taktiškai paguosti ar paprasčiausiai pabūti šalia...

Tad aš pirmiausia noriu knygą rekomenduoti poroms, kurios ilgiau nei planuoja nesulaukia vaikų: tiek vyrams, tiek moterims. Ar knygoje rasite atsakymus? Tikriausiai ne, tačiau tikrai rasite paguodą ir suvokimą, kad jūs tikrai ne vieni, bei suvoksite, kodėl artimieji elgiasi būtent taip, kai jūsų viduje verda ištisa neatsakytų klausimų, nusivylimų ir emocijų virtinė.

Knygą rekomenduoju ir tiems, kurie turi, pažįsta, bendrauja su moterimi, kuri kažkodėl dar neturi vaikelio. Būkite geri, neklausinėkite, kada ji planuoja pastoti, mat tikriausiai ji planuoja jau senai. Nėštumas, ypač šiame amžiuje tikrai nėra savaime suprantamas ir prigimtinis dalykas - kartais tai tiesiog sudėtingas ir komplikuotas dalykas. Galbūt perskaitę knygą suprasite, kodėl vis dar bevaikė jūsų draugė nusuka akis nuo nėščiosios pilvo, kodėl prakalbus apie vaikus pasikeičia jos balso tembras, o mintys staiga nušoka prie visiškai paviršutiniškų temų... Tiesiog paskaitykite, ištieskite pagalbos ranką ir paprasčiausiai pabūkite šalia...

"Kai kurioms moterims nėštumas yra kančia, O gimdymas kartais tampa trauma. Kai kurias moteris gimus kūdikiui apima depresija. O ir kūdikis ne visuomet gimsta sveikas. Kiekvienas patiria nesėkmių, tačiau slenkstis, kurį mes pajėgūs įveikti, kiekvienam yra skirtingas. Kai kurie žmonės ištveria nežmoniškus pažeminimus neprarasdami gyvybin­gumo. Kančių, kurias jiems teko ištverti, akivaizdoje mano nesėkmės yra niekas.

Pati tai puikiai žinau. Deja, blaivus protas ir jausmai nesu­derinami. Vienais atvejais išsiveržia jausmai, kitais atvejais juos nuslopina protas. O kartais ir abu pasiklysta, kvailai vydamiesi vienas kitą ratu, kad nė nebegali atskirti, kas dabar pirmauja. Va taip šiuo metu ir jaučiuosi - lyg neišnarpliojamas siūlų ka­muolys. Kaip skalbiniai centrifugoje vis sukuosi tuo pačiu sle­giamu ratu aplink savo tuščią vidų. Aplamdyta, sutriuškinta, menka. Kaip man išsikapanoti? Noriu plaikstytis vėjyje, noriu įkvėpti gaivaus oro, noriu pamatyti horizontą..." (Citata, iš knygos).

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2005

Puslapių: 133

Pirkau: Žmonių knygos

Kainavo: apie 18 Lt (5,21 EUR)

Skaitykite, mąstykite, jauskite,

Ramios nakties,

Gėlėta kosmetinė