Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

PAPLEPĖKIM. Apie vienatvę... Ar tu jautiesi vienišas ir nesuprastas žmogus?

Šiandien turėjau prisėsti ir parašyti jums dar krūvą naujų apžvalgų apie įvairiausius kosmetikos, grožio dalykėlius. Suplanuota daugybė įvairiausių įrašų tiek dekoratyvinei kosmetikai, tiek veido priežiūrai, laukia įrašai apie makiažo įrankius, kvepalų postai, naujas drabužių įrašas ir Tam beauty užsakymas, tačiau šiandien man visiškai nekyla rankos rašyti nieko tokio stereotipiško ar standartinio. Šiandien man nepaprastai norisi paplepėti. 



Kai 2014 metais pradėjau rašyti tinklaraštį, buvau tvirtai nusprendusi, kad niekad nerodysiu savo veido - aš niekad neatstovavau jokiai kompanijai ir nebuvau reklaminis veidas, o ir savo privatumą stengiuosi saugoti. Tačiau rašant apie dekoratyvinę kosmetiką priemonės efektas geriausiai matosi ant veido ir kaip čia jo neparodysi? Lygiai taip pat, kaip sakiau, kad niekad nepasakosiu asmeninio gyvenimo detalių ir niekad nerodysiu emocinių aspektų, kurie gali mane kompromituoti ateityje, pavyzdžiui, ieškant darbo, ar dirbant rimtoje įstaigoje. Tačiau ilgainiui aš suvokiu, kad tinklaraštis be asmeninių detalių, išgyvenimų, patirties yra tik tuščias, plokščias lapų rinkinys apie kosmetiką. Tikriausiai su laiku sugebi tiesiog viską priimti taip, kaip yra ir sugebėti pasidalinti, šiam kartui apie vienatvę.

Tikriausiai nuo mažų dienų jaučiausi pakankamai vieniša ir nesuprasta: niekuomet neturėjau labai šiltų santykių su aplinkiniais - buvau pakankamai uždara asmenybė, kuriai visuomet reikėjo nepaprastai daug laiko prisileisti žmonės arčiau. Tačiau turėjau nerealiai gerų klasės ir kiemo draugių, kurios nepaisant visų mano keistumų visuomet priėmė mane ir vertino mūsų santykius. O Dieve, kaip norėčiau, kad nors viena jų gyventų šiek tiek arčiau. Ir, jei skaitot, manau puikiai žinot apie kad kalbu apie jus. Ar galiu rytoj atvažiuoti į svečius? Kaip senais laikais? 

Aš augau griežtai auklėjama ir į galvą įsikaliau, kad visuomet ir visur turiu būti geriausia. Mama vis kartodavo, kad niekas man nieko neatneš ant lėkštutės, todėl vaiko, paskui paauglės mintyse tai tapo lenktynėmis su savimi: asmeninio rekordo siekimas, geresnio semestro, nei praeitas baigimas ir jokio apdovanojimo už didžiulius asmeninius pasiekimus, tik pirmyn, konkuruok su savimi, ieškok, siek, bėg, tikėk, dėk visas pastangas... Galiausiai tai taip užvaldė mano gyvenimą, kad aš paprasčiausiai pamiršau, ką reikšia laikas sau, ką reiškia pramogos, ką reiškia atsipalaiduoti... Laiko draugams liko vis mažiau ir mažiau - pirmyn, geriau, daugiau... Taip, aš visuomet buvau geras vaikas, bet savo laiku pamiršau pramogas, pamiršau, ką reikšia būti paaugle studente, jauna mergina... Šiandien, analizuodama savo situaciją ir bendravimo įgūdžius, manau, kad būtent tas perdėtas spaudimas ir buvo mano didžiausia klaida. Taip, aš pasiekiau daug - labai gerai baigiau mokyklą, lankiau muzikos mokyklą, nuolat padėjau tėvams namuose, gerai mokiausi universitete ir nuolat, per tuos bėgimo metus tikėjau, kad nuolatinės pastangos ir visų energijos syvų spaudimas iš savęs atneš geresnį rytojų - gerą darbą, solidų uždarbį ir gyvenimą be finansinių rūpesčių. Spėkite - ar aš tai turiu? Tikrai ne! Ir negana to, aš jaučiuosi nepaprastai vieniša. Tačiau žinau, kad taip jaučiasi labai daug žmonių šitame pasaulyje.


Kažkuriuo savo gyvenimo etapu suvokiau, kad aš nepritampu, nesu tokia kaip kiti. Atrodo, bendraujame grupė žmonių - iš pradžių viskas atrodo gerai, tačiau ilgainiui suvoki, kad visi jau pakankamai atvirai ir smagiai susibendravę, o tu... tu vis dar neprisileidai nieko arčiau. Bandai suvokti, kas negerai, kol galiausiai supranti, kad aplinkiniai visai nebesiūlo susitikti ir praleisti laiko kartu, suvokti, kad lyg ir ima tavęs vengti ir tas ypatingai pasijaučia, jei pasiūlai susitikti ar pabendrauti ne kompanijoje... Tad imi jaustis dar vienišesnė. Galvoji, kad pasibaigus vienam gyvenimui etapui ir prasidedant naujam (pakeitus miestą, darbovietę ar statusą) tu surasi naujų draugų, susibendrausi, tačiau situacija ir vėl kartojasi? Ar nesijauti panašiai?

Gyvendama UK aš visuomet buvau apsupta krūvos žmonių ir gyvenau tikriausiai smagiausią laikotarpį, kai pažinau tiek daug, kai buvau itin aktyvi, kai bendravau su tiek skirtingų kultūrų ir pomėgių asmenybių. Kiekviena buvo savotiška, kiekviena savita ir kiekviena kitokia. Šiandien suvokiu, kad nors bendravimas ir buvo dalinai paviršutinis, tačiau ten aš gyvenau visai kitokiu gyvenimo tempu, galėjau sau leisti gerokai daugiau. Ten aš niekad nesijaučiau vieniša, mat vienas dalykas nuolat keitė kitus, vieni žmonės ateidavo, ir be jokios pertraukos atsirasdavo nauji... Tačiau keitėsi situacija ir šiandien aš gyvenu daug ramesniu tempiu, - džiugu, kad su kai kuriais ten sutiktais žmogeliukais pabendrauju iki šiol, tačiau mūsų bendravimas tik internetinis, paviršutinis, kitoks. Apskritai, internetas yra dar vienas fenomenas, kuris buvo sukurtas suartinti žmonės iš įvairių pasaulio kampelių, tačiau tik sukūrė prarają tarp tų, kurie gyvena vienas šalia kito. Laikindamas draugo nuotrauką ar rašydamas komentarą jautiesi laisvas ir visiškai nesuvaržytas, tačiau susitikus gyvai bendravimas niekaip nesiriša ir galiausiai mes atviromis rankomis krentame į virtualią erdvę ir dar gilesnę vienišumo prarają. O galbūt metas tiesiog pamiršti telefoną, išjungti kompiuterį ir išeiti į lauką? Gyvas bendravimas suteikia ženkliai daugiau emocijų, negu 100 naujos nuotraukos laikų ar 50 komentarų "kaip nuostabu", "kaip gražu" ir pan... Tad tu vėl jautiesi vienišas...


Per ilgus pripažinimo, kad esu truputį trenka ir ne visai atitinku visuomenės standartus, bei paieškų, ką darau ne taip laikotarpį, išbandžiau kokį milijoną būdų, bandydama ir suvokti situaciją ir susirasti draugų. Buvo laikas, kai itin "tryniausi" prie man patinkančių žmonių, tikėdamasi, kad nuolatinis buvimas šalia, tikras ar apsimestinis rūpestis ir dėmesys suteiks mūsų bendravimui daugiau apimties, temų pokalbiui ir viskas kažkaip išsirutulios į draugystę - bet niekad neišsirutuliodavo... Tuomet užsidariau savyje ir tikėjau, kad tiems, kuriems tikrai rūpiu, man paskambins, parašys, atvažiuos, susiras... Taip, keletas tikrų žmonių manęs paklausė, kur aš dingau, ar man viskas gerai, tačiau tai buvo tie tikri, senieji draugai, su kuriais santykiai jau senai nukalti, aplydyti, aprūdiję, nuvalyti, nuglotninti ir visaip kitaip gyvenimo mėtyti ir vėtyti. O kiti... kiti tiesiog buvo nebylūs... ir aš jaučiausi vieniša... 

Bandžiau apsimesti kažkuo kitu: kažkuo velniškai patraukliu ir seksualiu, kažkuo charizmatišku, skaniai ironišku ir beprotiškai įdomiu žmogumi. Taip, turiu pripažinti, kad šitas metodas veikė, tačiau tik tol, kol mano vidus imdavo rėkti, jog gana - nenoriu apsimesti kuo nesu, nenoriu dėti tiek valios pastangų! Nenoriu slėptis, kad lauk neišsiveržtų mano kukli, perfekcionistė mergaitė, į gyvenimą įsikabinusi dantimis ir vis bandanti surasti savo vietą po saule!.. Begalinių pastangų ir apsimetinėjimų lavinoje aš vistiek jaučiausi vieniša, nes... niekas nepažinojo mano vidaus... Ir dar aš perskaičiau milijoną knygų, apie tai, kaip susirasti draugų, kaip daryti įtaką žmonėms ar kaip patikti kitiems... Aš lankiau kursus ir skaičiau psichologinius straipsnius, bandydama save pakeisti, kas kartą lipdyti save iš naujo, kitokią, geresnę, socialesnę, atviresnę... tačiau man reikėjo visai ne to...


Tikriausiai tik nesenai suvokiau, kad problema visai ne pasaulyje ir ne mane supančiuose žmonėse. Problema esu aš pati, tiksliau, problema yra mano vidinis aš ir mano nenoras/ nesugebėjimas/ nemokėjimas priimti savęs tokios, kokia aš esu iš tikrųjų... Galybė pastangų, energijos ir laiko iššvaistyta tam, kad pati perkurčiau save ir lipdyčiau iš naujo (manau, kad tobulėti gerai, bet nekalbu apie tai), tačiau niekad nesustojau ir nepaklausiau tos kuklios vidinės mergaitės, - kokia gi tu? Niekada savęs nepriėmiau tokios, kokia esu, visad vengiau pažvelgti į savo sielos akis, sustoti, įkvėpti, suprasti, įsiklausyti ir galiausiai pažinti pirmiausiai save pačią. Kas tu, mano vidine mergaite? O ko nori tu? Kuo tu gyveni? Ar tu apie kažką svajoji? O gal mano ego ir paviršutiniški troškimai tave taip spaudžia, kad liko tik noras išgyventi, be jokių svajonių ir minčių, be jokio tikros, vidinės ir išgyventos draugystės pačiai su savimi?...


Šiandien aš atsidariau asmeninę Facebook paskyrą - joje apie 600 draugų, kuriuos kaip į kraitelę surinkau per kiekvieną savo gyvenimo etapą. Tačiau žiūrėdama į jų nuotraukas, veidus, naujienų sienas, aš suvokiu, kad nemažai jų nepažįstu, o ir pažinimui metas jau senai prabėgo... Todėl šiandien trinu visus, kurie senai pamiršo mane, kuriuos aš pati senai pamiršau ir tuos, kurių niekad nepažinojau... Minus 150 vnt. su savais pasauliais, tačiau nesijaučiu nė kiek tuštesnė ar vienišesnė... Šiandien aš suprantu, kad norėdama bendrauti, jaustis gerai, jaustis suprasta ir jaustis sociali, pirmiausia turiu suvokti, kas aš esu, kokia aš ir svarbiausia priimti save. Aš dar tik mokausi save pažinti, dar tik pratinuosi prie minties, jog esu kvaištelėjusi vidutinio amžiaus (jo, nesenai sužinojau, kad 30 jau yra vidutinis amžius 😆) moteris su krūva visokiausių keistumų, tačiau tai nėra blogai! Ir gal visgi pagaliau įsisąmoninsiu, kad man nereikia būti kitokia ar kažkieno kito kopija? Ir kad būti savimi yra gera! Ir kad susidraugauti su savimi yra smagu! Ir būtinai parašysiu tiems, kuriuos myliu ir vertinu - šiandien, rytoj ar artimiausiu metu, nes visai smagu nesijausti vienišai, ir gera būti savimi šalia kitų. O jei tavęs nepriims? Ar tu turi laiko tokiems žmonėms? Ar irgi!




Ačiū, kad skaitote,
Gėlėta kosmetinė

Komentarai

  1. Jei atvirai, tai mano gyvenimas panašus, bet aš niekada nesupratau žmonių noro būtinai turėti draugų ir su jais leisti laiką daug ir dažnai. Vakarėliai ir panašūs dalykai man tikrai nėra draugystė.
    Savotiškai keista būna, per kokį nors gimtadienį suprasti, kad arba neturi ką pakviesti, arba gali pakviesti 50 žmonių, priklauso nuo požiūrio kampo ir aš visada pasirenku variantą švęsti dviese. Nes, kad ir koks smagus laikas būtų su žmonėmis, aš tai laikau darbu. Štai praeitą savaitę vyras buvo išvykęs ir visą savaitę išskyrus treniruotes ir pokalbius su personalu (kurjeriu atvežančiu maistą, pašto darbuotojais) nepersimečiau nė žodžiu su jokiu gyvu žmogumi. Ir nė kiek neliūdna.
    Man atrodo žmonės jaučiasi vieniši, tik todėl, kad įsivaizduoja, kad visi privalo turėti draugų, eit su draugėmis apsipirkinėt, pletkint viena kitai lakuodamos nagus, gert kavutę trečiadienio popietimis. Bet iš tiesų visi suaugę gyvena savo gyvenimą, ir turi savo reikalus, savo pasaulius. Ateina ir išeina. Su vienais bendrauji viename gyvenimo etape, kiti pasirodo kitame, treti dar kažkada. Vėliau vieni nutolsta pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, kiti priartėja, bet tas visą gyvenimą trunkantis artumas yra kažkoks mitas man atrodo... O šiaip žmonės atsiranda per hobius :).
    Ir dar, mano nuomone keista yra atskirti virtualų gyvenimą, nuo realaus. Manau tai yra tas pats, tik viena persipina į kitą. Štai negaliu su tavimi nueiti kavos, bet galiu paplepėti online. Aš nematau jokio skirtumo, tik galimybes.
    Uf, net nežinau ar dabar skelbti šį komentarą, įkvėpei monologui, bet ar norėjai tai gauti, nežinau :D

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už tavo komentarą. Nežinau kodėl pagalvojai, ar skelbti ir ar to aš noriu? Noriu komentarų su mintimis ir nuomonėmis, kitų patirtimis ir potyriais, tad tavo komentaras labai liuks ir į temą :)
      Iš dalies pritariu tavo nuomonei Salomėja, bet tik iš dalies. Aš irgi niekad nebuvau ta mergina iš merginų grupės su kavutėmis, šopinimaisi ir ilgu buvimu kartu. Ir beveik pritarčiau tai nuomonei, kad vieni žmonės ateina, kiti išeina - taip mano gyvenime ir yra, tačiau visuomet atsimeni emociją, jausmą ir savijautą, kaip trūksta vieno ar kito žmogaus ir kaip gera buvo kai aplinkybės buvo kitokios ir gaėjai tiesiog išėjus į kiemą susitikti su merginomis... Taip, visi turi savo gyvenimus, visi turi savo šeimas, namus, tačiau bendravimo su žmonėmis vistiek reikia, bent jau man. Esu iš dalies vienišė, tačiau man lygiai taip pat reikia bendravimo su draugėmis. Ir tampa nepaprastai liūdna, kai gyvenimas sukuria prarajas ir nepalankias aplinkybes tarp žmonių.
      Virtualus gyvenimas nėra toks blogis, galbūt tie keli sakiniai sudarė tokį efektą, tačiau tiesiog nenorėjau šitame įraše išsiplėsti. Internetas tikrai padeda tarpusavio bendravimui, tačiau čia turėjau galvoje, kad jis ne tik suartina toliau esančius - gali bet kada paplepėti, tačiau labai atitolina tuos, kurie gyvena visai šalia. Dažnai tarp interneto ir realaus gyvenimo labai slidi riba, ir reikalaujanti labai protingo laiko paskirstymo. Dažnai virtualiai gyvendami praelidžiame daugiau laiko, negu reiktų, bent jau aš... Smagu plepėti online, bet būtų nerealiai vieną dieną realiai prisėsti ir išgerti kavos su gyvu pokalbiu, realia kava ir matomomis emocijomis ;) Va :)

      Panaikinti
  2. Kiek bendra radau tarp savo ir Jūsų patirčių! Tos pačios pastangos mokykloje, universitete, darbe būti geriausia... Taip, buvau, bet spėkit, ar tapau sėkmingu žmogumi? Netapau :-) Dėjau dideles pastangas, kad būčiau tokia, kaip kiti, bet vėlgi - ar pritapau? Prie didžiosios daugumos - ne. Džiaugiuosi, kad per gyvenimą susirankiojau kelias geras drauges. Taip pat vis tikėdavausi, kad pakeitus darbą/susiradus vaikiną/etc. staiga viskas pasikeis, tapsiu populiari ir geidžiama draugė. Bet ir taip neįvykdavo. Juk aš nepasikeisdavau. Man vis taip pat sunku įsilieti į naują kompaniją (tas jausmas, kad kiti kažkokiu būdu susibendravo, nors visi drauge praleidome tiek pat laiko!).
    Ir tik dabar, sulaukusi to vidutinio amžiaus (32-ejų) imu priimti realybę tokią, kokia ji yra: džiaugiuosi situaciniu paviršutiniu bendravimu, nebesigėdiju savo bobutiškų pomėgių ir nebandau apsimesti šaunesne, nei esu, jei labai norisi - pati organizuoju pasimatymą su kuria nors iš draugių (nes dauguma l. užsiėmusios šeima ir mergaitiškos draugystės nustumtos į antrą planą).
    Džiaugiuosi, kad perskaičiau šį blog'o įrašą. Ne todėl, kad pasauly yra daugiau vienišų žmonių, ne tik aš. Nors tas bendrumo jausmas ir geras :-) Tiesiog tikiu, kad minčių užrašymas/išsakymas veda į geresnį savęs suvokimą ir tai padeda kurti prasmingesnę ir laimingesnę ateitį (kažkaip pompastiškai parašiau, bet nežinau, kaip kitaip tai išreikšti žodžiais). Manau, kad taip ir bus tiek Jums, tiek komentaruose atsivėrusioms merginoms :-) Asta

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą