KELIAVOM. Trise baidarėje vandens keliu Utenas - Būka - Baluošas (Ignalinos raj.) ir giminės susitikimas Guntauninkuose

Jau senai pamiršę nerūpestingos vaikystės dienas, palikę gimtinę ir išsibarstę po visą Lietuvą, vieni kitų niekuomet nepamirštame ir kartą metuose visi susitinkame aktyviai praleisti laiką, pasišnekučiuoti ir smagiai pasibūti. Ar esu sakiusi, kad užaugau didelėje šeimoje ir turiu daug brolių ir sesių? Visi jie jau sukūrę savo šeimas ir turi vaikučių, tačiau niekuomet nepamirštame bendrauti tarpusavyje. Galbūt kartais mažiau ir rečiau nei norisi - kiekvienam savi rūpesčiai, savos problemos ir savi vargai.... Tikriausiai to reto susitikimo pasekoje prieš tris metus atsirado tradicija susitikti ir susitikus ne šiaip pasėdėti už stalo, apsunkti nuo maisto ir auginti riebalą, tačiau aktyviai praleisti laiką - kol kas, trečius metus iš eilės plaukiame baidarėmis.

Šiemet susitikome Guntauninkuose (apie šį ramų, Ignalinos raj. esantį kaimelį jums jau pasakojau), tačiau ne visi - mūsų kelionė ilgiausia - apie 5-6 val. automobiliu, tad žaliąjį miestelį pasiekiame iš vakaro, kur turėdami mažiausią giminės atstovą gauname privatų senovinį kambarėlį. Taip, būtų galima atvažiuoti plaukimo dieną, tačiau sunkiai įsivaizduoju kėlimąsi dar prieš aušrą su mažyliu, ilgą kelionę automobiliu ir tuomet iš kart į baidares. Kadangi turime galimybę pasinaudoti privilegija nakvynei - atkeliaujame iš vakaro. Iš karto prisegu žemėlapį, su mūsų planuotu maršrutu ir vietovėje eančiais vandens keliais.


Sodybos kiemą šurmulys apima šeštadienio rytą (birželio 17-tą), kas laksto su būtiniausiais daiktais, kas kažko ieško automobiliuose, kas vis dar budinasi palapinėse... Mano šeimynos pelėdos susiruošia lėčiausiai - ir pati lakstau, lyg išdegusi akis - mano mažasis pirmą kart sėdės baidarėje - ir nors iš anksto galvojau, kuo jį aprengti, kokio maisto pasiimti, kuo jį reikės užimti? Tačiau ir prieš pat plaukimą šitie klausimai neduoda ramybės ir galvoje sukasi mintys - ar viską surinkau? o jei apvirsim? ar maniškiui bus patogu? ar nenudegs jo oda? o jei bus neramus? kaip miegos? Mintimis raminu save ir suvokiu, kad mano vaikas nėra lepni gėlelė - jis tvirtas ir stiprus vyrukas, tad tikrai viską ištvers, o jei ko nepasiimsim, kaip aš mėgstu sakyti - "ką pamiršau, to ir nereikės". Ilgai kankino mintis, ar imtis telefoną - taip norėjosi padaryti daug gražių nuotraukų, tačiau neėmiau, dėl tikimybės jį pamesti, sušlapinti... Dauguma čia rodomų nuotraukų yra iš giminaičių telefonų ar fotoaparatų.

Mano mintis pertraukia sesers Sabinos komanda "metas važiuoti!". Viduje suvirpa jaudulio kirminukas... Dar kartą akimis permetu vaiko aprangą, pasižiūriu į vyrą, suvynioju neperšlampamą maišą su daiktais, kurį paskolino Dalius ir leidžiamės į kelią. Pirmiausia automobiliu riedame iki Lūšių ežero paplūdimio, kur pasitinkame likusius giminaičius, kurie neatvyko vakaro metu ir tuomet kolona judame link starto vietos. Jaučiuosi kaip vaikas, kai šalia važiuoja dar 6 mašinos, vienijamos vieno tikslo. Laukia nepaprastas nuotykis ir mes jam pasiruošę!


Išsikraustę daiktus, išlipę iš automobilių, vairuotojus paleidžiame su automobiliais iki finišo. Vėliau jie grįž viena mašina. O mes mėgaujamės tobulu birželio oru plaukimui: šilta, skaisčiai šviečia saulė, sinoptikų prognozuoto lietaus nė lašo - kur ten nė lašo - danguje nė menkiausios grėsmės būti permerktiems vasaros lietaus. Matyt gaivinsimės ežerų ir upių vandeniu... Lyg perskaitę mano mintis vaikai ima maudytis gaiviai maloniame Uteno ežero vandenyje. Kadangi turime šiek tiek laiko - vedu ir saviškį pabraidyti, pasitaškyti ir nusimaudyti. Vanduo vėsokas, tačiau smagus net mano mažiukui...


Ežero vanduo po vaikų maudynių nurimsta, nustoja raibuliuoti ir tampa lygus kaip stiklas, kur ne kur pliuškenamas tik didžiųjų dančiasnapių, ieškančių maisto. Pakankamai baukštūs paukščiai, pliuškenasi toliau nuo bet kokių įtartinų žmonių ir artyn neprisileidžia... O mes, stovintys ant kranto matyt atrodėme pakankamai įtartini, ypatingai, kai link ežero pajudėjo automobilis su baidarėmis ir grįžusiais vairuotojais... Po ramią krantinę vėl pasklinda kelgesys, baidarių pakrovimas, liemenių dalijimasis, paskutiniai pasiruošimo darbai prieš sklendžiant ežero paviršiumi. Nuotrauka prieš... kelios ramybės akimirkos, viduje kirbenantis džiaugsmingas jauduliukas ir baidarės po vieną leidžiasi ežero paviršiumi. Ant stiklinio ežero vandens link gelmių pasklinda baidarių sukeltos bangelės, nuraibuliuoja ežero paviršius. Kūną apima maloni, nuo vandens sklindanti gaivuma ir nepaprastai malonus laisvės jausmas... Toks pat malonus džiugesys regis apima ir kitų baidarių keleivius - dešimt mėlynų ir raudonų "Vistų",  tarsi neklusnūs pavasariniai ančiukai, pasklinda ežere... 


Kelionės vadas Dalius greitai visus surikiuoja, tiksliau nukreipia kairėn, link Utenykščio ežero. Plačiai matoma Uteno ežero panorama greitai pasikeičia į labiau augmenija apaugusias Utenykščio krantines, kuriam siaurėjant paviršių nusėja didžiuliai vandens lelijų lapai, seklėjantis dugnas ir visiškai skaidrus vanduo... Gylio atrodo visiškai nedaug, nors puikiai žinau, koks apgaulingas gali būti vanduo - tikriausiai gilu... Mano vaikas iki šiol nuščiuvęs mėgavosi kitokiu vėju, karštį pakeitusia gaiva ir vandens apsuptimi, atsigauna ir susivokia tik prieš įplaukant į Būkos upę. Plaukiant nuostabaus grožio vandens lelijų ir kitos augmenijos voratinkliu apipintu vandens paviršiumi, mažasis ima gaudyti vandens augalus ir reikalauja nuimti liemenę - ji maniškiui aiškiai per didelė, kaip beje ir man - atsisėdus mano vaikas visiškai nieko nemato, tad su mielu noru nuimu tiek sau, tiek jam, pasitikėdama savo mažylio mokėjimu plaukti, išnerti į vandens paviršių ir pluduriuoti.


Ilgiausia atkarpa mūsų laukia būtent Būkos upe, tačiau nespėju pastebėti, kaip sustojame Ineigos stvyklavietėje (Dainorių miške) pasistiprinti, pailsėti ir ištiesti kojas. Nuo vaiko laikymo sunku išlipti iš baidarės - kojos jaučiasi lyg medinės, todėl nepaprastai smagu jas ištiesti, šiek tiek pasivaikščioti, pavalgyti, pakalbėti, pabendrauti... Neilgai trukus vėl sėdame į baidares - laukia daugiau nei pusę kelio ir gražiausi Būkos upelio vaizdai.


Mano vaikas vis dažniau ima stebėti vandens paviršių, todėl negaliu atsispirti pagundai ir plaukiant seklesne atkarpa sodinu mažiuką ant baidarės krašto ir leidžiu teliuškuoti kojas vandens paviršiuje - koks džiaugsmingas krykštavimas ir skambus juokas nusklinda upės vingiais. Šalia plaukiantys juokiasi kartu ir vis perspėja, kad būčiau atsargi. Tačiau mamos širdis leidžia vaikui mėgautis maloniai vėsiu vandeniu ir vaikiškais džiaugsmais - kiek galima sėdėti? Iš baidarės Martynas ima mėtyti savo ir mamos šlepetes, kremą nuo saulės, maistą... Už nugaros sėdintis vyras viską gaudo ir meta atgal į baidarę, o ko nespėjam sugauti - prigriebia šalia ar už nugaros baidarėmis plaukiantys giminaičiai... Paprastas, lengvas bendravimas su šalia plaukiančiais giminaičiais, smagios lenktynės upės vingiais ir vaiko mojavimas, lydimas skambaus "ikiiiii", kai tėtis aplenkia vienus ar kitus...


Apskritai Būka nepaprastai įdomi, pakankamai rami upė, itin tinkanti kelionėms su vaikais ir vertinama, kaip vidutinio sunkumo atkarpa. Dainorių miško pakrantės medžiai suteikia malonų šešėlį ir svarbiausia - nepuola nė vienas uodas ar vabzdys! (iki tol, kol nesustojame 😆). Praretėjus miškui, kranto vaizdus keičia Vainoriškės etnografinio kaimo vietovės ir pirmasis tiltas. Žvalgyčiausi išpūtusi akis, bet mano mažasis po kelių įspūdžių kupinų valandų pavargsta ir ima zirzti, tad guldau ant rankų ir imu supti - netrukus mažylis užsnūsta, o aš pridengiu jį plonu audeklu ir mėgaujuosi ramybe.


Dažnai kažkur išvažiavus aš nesugebu atsipalaiduoti visiškai - dažnai kamuoja neišspręsti klausimai, nepadaryti darbai ar sprendimų dar neturinčios problemos, ateities planai ir abejonės... Keista, kaip buvimas vandens apsuptyje ir ramus, ritmingas irklavimas baidarių irklais leidžia visiškai viską pamiršti - atrodo visas bėdas palieku ten, kur krantas ir nenoriu išlipti. Vienintelės dabar mane kamuojančios bėdos yra staigesni upės vingiai, snaudžiančio mažylio miego saugojimas ir nuvirtę medžiai, sudarantys kelias kliūtis mūsų kelyje. Mėgaujuosi buvimu čia ir dabar, viena su savimi ir artimųjų apsuptyje, tų, su kuriais visuomet galiu būti savimi. Gal ne visuomet suprasta, tačiau visuomet priimta tokia, kokia esu!


Tokiomis mintimis, pasivejančių ir pralenkiamų baidarių keliautojų pasišnekučiavimu, juokeliais ir trumpais sustojimais priplaukiame antrąjį tiltą ir Šuminų etnegrafinį kaimą - o iš čia - tiesiai į Baluošo ežerą. Galiausiai mano mažylis pabunda ir pagaliau pavyksta paimti irklą į rankas. Paskutinę atkarpą skersai ežero praskrendame su vėjeliu - kelias visiškai neprailgsta ir širdį apima džiugi nostalgija - kelionė baigais išsilaipinus Trainiškio kaime, prie Trainiškio ąžuolo...


Kalbant apie Trainiškio ąžuolą, pernai prie jo apsilankėme prieš pat audrai jį palaužiant. Tai buvo apie 800 metų amžiaus didžiulis 23 metrų aukščio ir 6,1 metro storio kamieno ąžuolas galiūnas. Jis meta pagonybės laikus ir tikriausiai matė daugiau, nei galima įsivaizduoti. Jo amžių, savotišką grožį bei didybę spėjome įvertinti 2016 metų birželio plaukimo metu. O 2016 metų spalį stiprus vėjas jį nulaužė. Šiemet aplankėme iš jo gilės išaugintą ir šalia pasodintą jauną ąžuoliuką, tęsiantį senolio tradiciją....


Palyginimui: 2016 birželis - Trainiškio ąžuolas

Plaukimas visiškai neprailgo, tos 5 valandos ant vandens pralėkė nepaprastai greitai. Pasirodo nuplaukėme apie 15 kilometrų ir aplankėme tris ežerus bei pasigėrėjome itin vingiuotos ir visus metus vandeningos Būkos ūpės kraštovaizdžiu. Giminės susitikimas baigėsi Guntauninkuose, kur svetingoje sodyboje sėdėjome prie laužo, kepėme maistą, bendravome ir mėgavomės buvimu kartu. Ugnies apšviestus žmonės suvienijo vienas tikslas, viena kelionė, vienas kraujas... Jaunausiam 1-eri, vyriausiam 69-eri... O tiek daug kalbos! Seneliai, tėvai, vaikai ir anūkai, broliai ir sesės, dukterėčios ir sūnėnai... Tai pats geriausias mano savaitgalis šią vasarą... Iki Klaipėdos laukia ilgas kelias, tačiau tą vakarą negalvojame, tiesiog mėgaujmės buvimu čia ir dabar...

Rašyti ar nerašyti? Jeigu nuspręsite keliauti (ypatingai pirmą kartą) baidarėmis, mano nuomone, svarbu nepamiršti:
* vandens (ar kitų gėrimų, priklausomai nuo keliaujančių amžiaus ir pomėgių);
* maisto, kuris greitai negestų ir būtų patogus valgyti plaukiant;
* rūbų, tinkančių orui (karštam orui esant geriausiai lengvi, tačiau kūną dengiantys rūbai, ypač jei plaukiame karštą dieną; lyjant - vandeniui atsparūs drabužiai. Pati plaukiau su šortais ir maudymosi kostiumėliu, tačiau svarbu nepamiršti apsauginio kremo, kad nenudegtumėte);
* galvos apdangalas būtinas (plius akiniai nuo saulės, bent jau man);
* kremas ar purškiklis nuo saulės (priklausomai nuo oro);
* priemonės nuo uodų ir vabzdžių (priklausomai nuo kelionės vietos);
* patogi, vandens nebijanti avalynė (visiems gyvenimo atvejams);
* pakaitiniai rūbai (ypač keliaujant su vaikais);
* rankšluostis ar medvilnės audinys mums buvo itin reikalingas mažyliui;
* labai pasitarnauja neperšlampamas krepšys daiktams, kurie bijo vandens (jau ieškausi, kur tokį pirkti);
* pasirinktinai telefonas ar fotoaparatas gražiausioms, smagiausioms akimirkoms įamžinti;
* gera nuotaika ir nusiteikimas - privalomas.


Ačiū visiems, kurie plaukė kartu, ačiū tiems, kurie galėjo, ir gaila, kad ne visiems šemet pavyko susitikti. Ačiū "Kertam Kampą" už išvyką ir baidares ir ačiū orui, kad nebuvo bjaurus ir leido pasimėgauti nepaprastu svaitgaliu!




Ačiū, kad skaitėte,
Gėlėta kosmetinė

Komentarai