PAPLEPĖKIM. Kaip aš gimiau antrą kartą? I dalis

Šiandien į mano galvą lenda pačios įvairiausios mintys... Lygiai prieš aštuonis metus, rugsėjo 8 dieną aš gimiau antrą kartą. Žinote, tai buvo vienas reikšmingiausių įvykių mano gyvenime, kuris pakeitė labai daug: mano požiūrį, mano mąstyseną ir apskritai suvokimą kas yra gyvenimas...

Einu miesto gatvėmis ir pastebiu kiek daug žmonių bėga, skuba, dažnai įbedę akis į grindinį, tempdami sunkius nešulius, susikūprinusius, susirūpinusius... Ar tik akimirką, kai juos matau jie tokie? Galbūt dažnai pakelia akis, įkvepia rudeniško oro, paspardo įvairiaspalvius lapus ant žemės? Nors... kažkodėl netikiu! Kažkada, tikriausiai iki pat 2009 metų buvau lygiai tokia pat - aš visuomet skubėjau gyventi, skubėjau daryti, bėgti, veikti, imtis ir kuo greičiau baigti didelius ir mažesnius projektus ar sumanymus. Vis greičiau ir greičiau, vis geriau ir geriau, vis aukštyn ir aukštyn, tarsi neegzistuotų lubos, galimybės, tarsi nebūtų laiko... Pastaruosius 8 metus savęs klausiu - kur aš taip skubėjau? Ar kada nors spėjau pasimėgauti mažais dalykais? Ne, neturėjau tam laiko - man reikėjau daugiau, geriau ir greičiau... Nuoširdžiai tikėjau, kad žmogaus galimybės yra neribotos, tikriausiai iš dalies tuo tikiu iki šiol - buvo laikas, kai gyvenimas parodė, kad iš tiesų viskas įmanoma. Tačiau ar kada susimąsčiau apie laiką ir savo beprotiško tempo tikslą? Kur aš bėgau?


Aš vis dar tikiu neribotomis žmonių galimybėmis ir milžinišku, dar neištirto žmogaus proto bei sielos potencialu. 2009 metais pats gyvenimas, mano protas arba nepalankios aplinkybės mane pristabdė, tarsi kažkas būtų pasiuntęs žinutę, jog gana, stok! 2009 metais aš studijavau trečiąjį kursą universitete ir aktyviai stengiausi gauti kiek įmanoma geresnius pusmečių rezultatus. Mane buvo užvaldžiusi kažkokia nepaaiškinama konkurencijos dvasia ir žinoma, suvokiau, kad turiu likti nemokamoje vietoje, mat bus pakankamai sunku gauti pinigų mokslui ir pragyventi be stipendijos. Tad stengiausi, mokiausi, puikiai išlaikiau abi sesijas ir iš karto po paskutinio egzamino įsidarbinau. Studento darbai? Aišku kad jie labai paprasti - dirbau kasininke parduotuvėje, o tos vasaros praktiką nusprendžiau nukelti rudeniui. Deja, tačiau po mėnesiuko sužinojau, kad praktikos nukelti negalima, todėl teks važiuoti į Vilnių ir bent porą savaičių padirbėti archyvuose. Mėnesį laiko kas rytą važiuodavau į archyvą, ieškojau informacijos bakalauriniui - tiesa, spėkit, kokia mano bakalaurinio tema buvo. Smalsu? „Moterų organizacijų veikla Lietuvoje (1918–1940): ideologija ir praktika“ - feministė iki sielos gelmių 😆

Pakankamai ilgai tą vasarą prabuvau Vilniuje, paskui nusprendžiau grįžti į gimtąjį miestelį pas tevelius, dabar tiksliai nepamenu, bet iki mokslo metų gal porą savaičių buvo likusios? Kiek save pamenu, visuomet stengdavausi padaryti kažką naudingo - per studijų metus atpratau nuo bet kokio fizinio darbo, išlepau, todėl su didžiausiu džiaugsmu tvarkiau tėvų namą, ravėjau darželius ir dažus, tvarkiau sodą, valiau kiemus ir tai dariau su didžiausiu pasimėgavimu. Buvimas uždarame bute ar kambaryje tuo metu man vis dar buvo kančia - o čia - didelis kiemas, didelis plotas ir buvimas lauke... Pasaka... ir dar krūva gyvūnėlių...

Kažkurį vakarą, tiksliau rugpjūčio 28 dieną pasiėmiau savo kačiuką į lovą, pavargusi nuo darbų ir paskaičiusi gerą knygą (nepamenu, ką tuo metu skaičiau) užmigau su mieliausiu murkimu šiam pasaulyje... Staiga atmerkiu akis ir jaučiu - nežmonišką galvos skausmą, beprotišką galvos spaudimą ir tiksenimą galvoje... Atrodo kas čia tokio - maža nuo ko skauda galva - pirmoji ir dažniausiai pasitaikanti priežastis man būna pernelyg nukritęs kraujospūdis. Laiptais keliauju žemyn į pirmą aukštą matuotis, kaip ir normalus, gal truputį virš 100 (kas man visiška norma), pakeliui išgeriu Ibumetino tabletę ir vėl baladojuosi laiptais į savo miegamąjį. Tačiau atsigulusi į lovą tik prasivartau ir nebežinau, ką daryti, kad skausmas nors trumpam liautųsi! Žinau, kad reiktų pamiegoti, tačiau užmigti niekaip nepajėgiu... Sunkiai lipu iš lovos ir vėl keliauju laiptais žemyn - gal trūksta vandens? O gal reiktų dar vienos tabletės? Virtuvėje ieškodama kažko, kas man padėtų pažadinu tėvus ir tikriausiai pakankamai drebančiu balsu pasakau, kad skauda galvą. Mama mane pasikviečia į lovą pas save, ir aš sugebu sumerkti akis, bet užmigti niekaip nesugebu, tik prasivartau, o paryčiais pradedu dejuoti iš skausmo... Pasidaro ir gėda ir negera, kai tėtis pabunda ir nusprendžia, jog metas kviesti greitąją. Tiesą pasakius, tik vėliau suvokiu, kad čia buvo lemiamas sprendimas, išgelbėjęs man gyvybę. Tuo metu spyriojuosi, bet jaučiu, kad nebeturiu jėgų ir galiausiai nusileidžiu...


Atvykus medikams man suleidžiami stiprūs nuskausminamieji, ir laukiama mano skausmo palengvėjimo. Tačiau net ir ketanov, žinomi, kaip vieni stipriausių analgetikų, nesugeba sumažinti mano skausmo, todėl medikai pasiūlo važiuoti į priimamąjį. Juk jei ką, grįžime. Pamenu, kaip kambarinėmis šlepetėmis su šuniukais ir chalatu lipu į greitosios automobilį ir viskas aptemsta... 

Atmerkiu akis. Guliu, matau baltas lubas ir jaučiu prispaustą ranką - suvokiu, matuojama temperatūra... Girdžiu 35,... ir dar kažką, ko nesugebu suvokti. Moteriškas balsas daro išvadą, kad gyvsidabrinis termometras sugedo. Gerai. Guliu, o taip beprotiškai šalta. Užsikloti nėra kuo. Šalta ie negera. Atrodo prabėgo akimirka. Tačiau pramerkus akis girdžiu senolės verkimą, matau kruviną moterį ir apgailestavimą. Išgirstos detalės ir matyti vaizdiniai sudėlioja močiutės, kuriai sūnus kirto kirviu situaciją. O va močiutė ne dėl savęs pergyvena - dėl sūnaus, kurį išsivežė policija... Šiandien tas vaizdinys kraupus, o tuomet, kažkaip buvau abejinga ir tarsi atbukusi viskam, kas vyksta aplink. 

Kažkuriuo momentu moteris baltu chalatu mane prikalbina atsiėsti ir pataukši plaktuku per kelėnus. Aiškina mano mamai, kad nieko padėti negali ir jei norime (NORIME!) galime važiuoti į Klaipėdos ligoninę, bet grįžti teks patiems, nes - jokios rimtos priežasties ir jokių kitų požymių apart galvos skausmo nėra. O ir tas galvos skausmas, gal čia aš prisigalvojau, na tokiu tonu buvo pasakyta. Pamačiusi kelias sekundes mano abejonių budėtoja (ar kas ji buvo) pradėjo šaukti, kad jei važiuojame, važiuojam dabar, nes tuoj 6 ryto, keisis pamaina, ar greitoji išvažiuos, nebepamenu... Sąmonė ir atmintis ima po truputį temti ir pamenu tik alkūnės prilaikymą ir baltais chalatais apsirengusio personalo pagalbą gulantis greitosios automobilio lovelėje... Sakau, kad man šalta ir nepamenu, kiek kaldrų ant manęs sukloja, bandau įsistebeilyti į greitosios lubas, jaučiu kiekvieną mašinos posūkį, bet atrodo šylant kūnui aš užmiegu...

Žinote tą jausmą, kai padundate ir šokat iš lovos - lygiai taip pat pašoku ir aš, neriu pro greitosios duris ir vemiu į šiukšliadėžę prie priimamojo durų. Bloga, vėl ima krėsti šaltis, sėduosi ant ratukų. Priimamasis. Termometras. "35,2". "Sugedo termometras". Vežimėlio ratelio cypimas. Ilgas koridorius. Galvos rentgenas. Klausimai ar virtau? Gal užsigavau galvą? Purtau galvą, nebepajėgiu kalbėti. Man šalta. Noriu miego. Krentu į baltus patalus ir užmiegu. Vėl pabundu nuo gydytojos purtymo ir naujų tyrimų - ima smegenų skystį iš stuburo. Susiriečiu. Užmiegu, aplink daugiau nieko nėra, tik nebūtis, kažkas juodo ir nepaprastai mielo, traukiančio į save. Aš einu kažkur, tiksliau neinu, nes nejudinu kojų. Jaučiu kaip kažkokia jėga mane traukia, nebelieka nieko, dingsta pojūčiai, nebegirdžiu, nematau, nejaučiu. Esu, o gal nebesu? Pramerkiu akis - mama kiša šaukštą burokėlių sriubos. Nenoriu. Užsimerkiu. Atsimerkiu - mamos nėra. Kur mama? Juk prabėgo vos kelios minutės? Jaučiu šaltą lašelinių skystį tekantį venomis. Matau kad palatoje ne viena. Užsimerkiu, nejaučiu jokio noro pažindintis ir vis dar jaučiu, kaip beprotiškai noriu miego...


Pabundu tik kitą rytą ir nesuvokiu, nė kiek laiko praėjo, nei kur aš esu, nei kas atsitiko. Tačiau galvos nebeskauda ir tas jausmas toks beveik tobulas! Atrodo geriau ir negali būti! Per keliolika minučių susigaudau, kad esu ligoninėje, kad mane atvežė vakar ryte. Man prisistatinėja palatos kaimynės, tačiau neatsimenu vardų ir vis dar beprotiškai noriu miego... Paklausiu kur mama ir išgirstu, kad ji išvažiavo vakar vėlyvą pavakarę. Atsiguliu ir užmiegu... 

Tik trečią dieną sugebu atsikelti iš lovos ir jaučiuosi kaip savaitę gėrusi - mano galva sunki, sunku išlaikyti lygsvarą. Juokiuosi su šalia esančia moterimi (jei teisingai pamenu, ji dirbo Skinijoje?), kad jaučiuosi pachmielinga. Netrukus į palatą atskuba kažkokia terapeutė, išrikiuoja mus eilute ir liepia eiti tiesia linija, paliesti rankomis nosį ir atlikti krūvą kvailų pratimų - suprantu, kad moteris prie kriauklės po mikro insulto, tad pratimai lyg ir skirti treniruoti ir įvertinti dabartinę būklę, tačiau nesuprantu, prie ko čia aš? Šalia esanti, jaunesnė moteris siūlo pasivaikščioti - einame abi svyruodamos, susikabinusios parankėmis, kaip girtos vištelės, apkeliaujame kažkokį tvenkinį, šiek tiek prie jo pasėdime ir grįžtame į skyrių. Dar nepriėjus palatos mane sustabdo seselė ir klausia pavardės. Atsakau, o ji nurodo kuo greičiau eiti į gydytojų kambarį - manęs ieško skyriaus vedėja, kuri pasirodo ir yra mano gydytoja. Nedrąsiai pasibeldžiu ir sulaukusi pakvietimo užeinu. Paprašyta gydytojos prisėdu. Jei patalpoje būtų musių, galėčiau girdėti, kaip jos praskrenda, tačiau jų nėra ir kelios sekundės tylos tiesiog nepakeliamai sunkios. Matau, kaip moteris bando susikaupti, prikanda lūpą, pavarto popierius ir pakelia į mane akis "...aite, jums smegenų auglys"

Nusprendžiau, kad šita istorija tikrai netilps į vieną įrašą. Jis bus per ilgas, pernelyg nuobodus ar pernelyg sunkus vienam skaitymui, todėl čia nutraukiu savo istoriją. Jei buvo įdomu, parašykite man - žinosiu, jog norite antros mano antrojo gimimo istorijos dalies.




Ačiū, kad skaitote,
Gėlėta kosmetinė

Komentarai

  1. Kadangi panašią diagnozę esu išgirdusi, ir jau turėjusi dvi operacijas, tai tikrai įdomu!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Oho! Užjaučiu Živile... Ar dabar viskas tvarkoje?

      Panaikinti
    2. Smagu girdėti :) Man deja nepraėjo viskas be padarinių, bet apie tai būtinai papasakosiu kitoje dalyje ;)

      Panaikinti
  2. Būtinai parašyk ir antrą istorijos dalį!
    Jei į savo pasakojimą įdėtum dialogų, pasakojimo stilius netgi taptų kažkiek panašus į Nikolajaus Amosovo "Mintys ir Širdis".

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū :) Parašysiu :)
      Dialogus, kuriuos girdėjau tarp sąmonės aptemimų, sudėjau kabutėse. Kadangi tai buvo tik išgirstos pokalbių nuotrupos, nedariau atskiros dialogo skyrybos :)
      P.S. nesu skaičiusi "Mintys ir širdis" - ar verta? Koks žanras?

      Panaikinti
    2. Net nežinau, kokiam žanrui priskirti... turbūt sąmonės srauto trileris (nesu literatūrologas :). Tik toje knygoje viskas pateikiama ne iš ligonio, bet gydytojo (širdies chirurgo) pusės. Man asmeniškai tai buvo viena iš geriausių grožinės literatūros knygų.

      Panaikinti
  3. OMG kaip baisu! Aš džiaugiuosi, kad jei dabar rašai, tai reikia manyti viskas gerai. Ir truputį pykstu, kad nutraukei viską, kaip kokiame geriausiame romane. Labai tikiuosi, kad pratęsi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nepyk, bus antra dalis ;) Tik biškutį reikės palaukti. Pasakoti šitą patirtį reikia atitinkamos nuotaikos, net ir praėjus tiek laiko :)

      Panaikinti
  4. Šeštadienį mirė mano senelis nuo plaučių vėžio. Džiaugiuosi, kad tau lyg ir pavyko išgyti...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Vajetau, kokia liūdna istorija! Nė nenutuokiau, kad tau tiek teko išgyventi, tavo blogas visuomet toks šviesus. Lauksiu istorijos tęsinio su nekantrumu... ir aš vis galvoju, kodėl mes sustojame pailsėti tik tada kai būna blogai?

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą