FEBRUARY CHALLENGE. Diena 10: Dėl ko aš nerimauju?

Šį kartą apie tai, kas man kelia nerimą...

Tai, ką jau padarėme yra praeitis, tad jaudintis dėl praeities neverta, galima tik pasimokyti iš klaidų ar pasidžiaugti pasiekimais.

Tai, ką darome dabar yra mūsų dabarties akimirka, tai vienintelė, tikroji akimirka mūsų gyvenime, kai dar galime kažką pakeisti, kai mūsų realūs veiksmai kažką lemia...

Tai, kas mūsų laukia, nežinoma, paslapties skraiste uždengta ateitis. Ar verta dėl jos nerimauti? Taip! Tačiau tik tuo atveju, jei dabartyje, šią akimirką neskiriame visų jėgų tam, kad ateitis būtų geresnė

Tad dėl ko aš nerimauju? Iš tiesų nežinau, tai man labai sunkus klausimas.
Aš niekada nesureikšminau smulkmenų ir tvirtai tikėjau, kad tik nuo to, ką padariau šiandieną, priklauso koks bus rytojus, tačiau pabandysiu surašyti dalykus, kurie kelia didžiausią jaudulį:

1. Namai. Man tikrai neramu, kad susiklosčius nepalankioms aplinkybės neturėsiu galimybės įsigyti savo šeimos namų. Kad neturėsiu mielo širdžiai kampelio, kur galėsiu pasislėpti nuo gyvenimo audrų. Tačiau kita vertus, ar ši aplinkybė tikrai svarbi? Tai labai materialus dalykas, kuris svarbus tik tiek, kiek gyvensime šioje žemėje. O iš esmės, net jeigu nepavyktų, nemanau, kad prarasčiau savo vidinį pasaulį ar suirtų santykiai su šeima ar man brangiais žmonėmis. Nemanau, kad negalėčiau gyventi nuomuojame būste. Taigi, šis punktas tikrai atkrenta, nerimauti nėra ko!
2. Darbas. Mano darbas labai specifinis. Aš niekada nesimokiau tokios specialybės, iš viso, esu labiau humanitarinės pakraipos, o dirbu tiksliųjų mokslų reikalaujančiame darbe, kuriame turiu greitai sureaguoti į visas iškilusias problemas ir jas efektyviai spręsti. Man kiek neramu, kad prisidarysiu problemų ir supykdysiu vadovus ar dar blogiau, pakenksiu verslui. Tačiau iš kitos pusės: per visą daro laikotarpį buvau atsidūrusi ne vienoje situacijoje, kurioje atrodo nebėra išeities, bet išeitis visada atsirasdavo. Tad kai uždaromos durys, tau visuomet dar lieka atviras langas! Nerimauti nėra dėl ko.
3. Šeima. Kažkada labai bijojau, kad mano vyras ar mano tėvai, ar mano sesės, broliai supyks ant manęs, nustos mane mylėti ar mane paliks vieną su savomis problemomis. Kritinę mano gyvenimo valandą sulaukiau labai didžiulio artimųjų palaikymo, kurio visiškai nesitikėjau ir esu labai labai dėkinga. Tikiu, kad santykiai su aplinkiniais žmonėmis priklauso nuo to, kiek pastangų įdedama į bendravimą, gebėjimus rasti kompromisus, mokėjimą būti kartu ne tik tada, kai gera, bet ir tada, kai labai sunku. Net jei mano vyras kada nors sugalvos mane palikti, tai nebus vienpusė kaltė: visada santykiuose kaltos būna abi pusės. Pirmiausia reikalinga daug daug bendrauti ir rodyti savo šilumą aplinkiniams. Kol tai (ir dar kiek daugiau) darau, nerimauti nėra ko!
4. Mirties. Kažkada visiems, kurie yra gimę, ateina laikas numirti. Nieko šitame pasaulyje nėra amžino. Artimojo mirtis skausminga, tačiau natūrali gyvenimo dalis, kurios pakeisti neįmanoma, tad kam nerimauti dėl to, ko negalime pakeisti?
5. Laikas. Bijau, kad savo gyvenime dar tiek daug turiu padaryti, bet viskam paprasčiausiai nepakaks laiko. Noriu išbandyti, sužinoti, išmokti dar tiek daug... Tačiau iš kitos pusės, mums visiems skirtos 24 valandos per parą, o kiek parų mes turime, nė vienas nežinome. Tad kodėl turėčiau elgtis taip, tarsi gyvenčiau amžinai, ir visas pasaulio laikas būtų tik mano? Aš sužinosiu, išmoksiu ir padarysiu būtent tiek, kiek likimo man skirta. Visko žinoti neįmanoma, o ir nereikia. Geriau pasidžiaugti tuo, ką turiu ir žinau jau šiandieną!

Susumavusi visas didžiąsias savo nerimo sritis galiu pasakyti, kad nerimauju, bijau ne kažko konkretaus. Bijau pačios baimės. Būtent baimė kažko bijoti dažniausiai stabdo mus padaryti, sužinoti daugiau. Nuolatinis nerimas dėl kažko, ko galbūt nebus yra pats didžiausias mūsų visų priešas. Aš bijau kasdien bijoti prarasti artimiausius, prisidirbti darbe, nesutaupyti savo materialiam turtui, prarasti brangų laiką... Tačiau jei leisčiau savo baimei įsiviešpatauti, aš jau šią dieną netekčiau visko, nes paprasčiausiai bijočiau kažką daryti. Sėdėčiau užsidariusi namie, kol paeiliui dingtų viskas, dėl ko tiek stengiausi...

Tad reziumuojant, man atrodo, kad aš neturiu dėl ko nerimauti, neturiu ko bijoti. Gyvenimas yra toks, koks yra šiandieną, o rytoj jis bus toks, kokį susikursime dabar. Geriausia savo mintis ir energiją skirti visam tam pasiekti, o pasiekus, sugebėti pasidžiaugti, nesusikuriant naujų baimių ir naujų nerimo šaltinių.

Ačiū, kad skaitote,

Gražaus vakaro,

Gėlėta kosmetinė