FEBRUARY CHALLENGE. Diena 3: Ko labai laukiu per ateinančius 12 mėnesių?

Tęsiu vasario iššūkio vykdymą. Šiandieną trečioji diena ir jums pasakoju, ko labai laukiu per ateinančiu 12 mėnesių.

Vakar diena yra istorija. Rytojus yra paslaptis. 

Šiandiena yra dovana. 

Na ir tema... Taip iki galo ir nesuprantu, ką gi šia tema parašyti? Ar reikalingas vienas įvykis, kuris bus stipriausia metų bomba? :D Ar išvardyti tuos kelis kurie laukia? Bandau galvoti ir daryti taip, kaip suvokiu.

Dvylika mėnesių - labai ilgas laiko tarpas. Ar galima suplanuoti metus? Ar galima susidėlioti, kas turėtų įvykti per tuos mėnesius? Dažniausiai neįvyksta, nes mūsų gyvenimo įvykiai labai glaudžiai susiję su aplinkinių, mus supančių žmonių gyvenimais. Jie susiję su kitais, kiti su dar kitais, ir iš esmės mes visi sujungti didžiuliame norų ir svajonių tinkle, tačiau tyliai sėdime iliuzijų burbule, giliai tikėdami, kad tik nuo mūsų pačių, tik nuo mūsų vienų priklauso įvyks kažkas ar ne...

Nuo pat vaikystės aš labai daug planuodavau: augsiu, būsiu gera mergaitė, padėsiu tėčiui ir mamai, gerai mokysiuosi, baigsiu mokyklą, užsidirbsiu studijoms, įstosiu į universitetą, dirbsiu ir tobulai mokysiuosi, baigsiu universitetą, įstosiu į magistrą, vis dar dirbsiu ir mokysiuosi, padėsiu tėvams,   tada įsimylėsiu, baigsiu magistrą, susituoksiu, susilauksiu vaikų ir ilgai ir laimingai gyvensiu. Kiekvieno šio žingsnio smulkmenas buvau išsianalizavusi iki begalybės, iki menkiausių smulkmenų, susirašiusi būdus kaip galima pasiekti vieno ar kito dalyko, išbandžiusi įvairias technikas. Ir pripažinsiu, planas veikė idealiai ir be trukdžių iki 2009 metų, likus metams iki bakalauro baigimo sugriuvo visas mano gyvenimas - į smegenis išsiliejo kraujas, paaiškėjo, kad juose auglys, operacija, per miglą prisimenamas laikotarpis, gyvenimas arba mintis, mamos ašaros ir juoda nebūtis....

Bet aš atsitiesiau, atsistojau, išgijau, sutikau savo meilę, vardan senų tikslų baigiau universitetą, ištekėjau ir nusprendžiau daugiau nei 2 mėnesius į priekį nieko nebeplanuoti... Nusivylimai po nelaimės, negalėjimas daryti to, apie ką tiek ilgai svajojai, apie ką sudėliojai kiekvieną savo smulkmeną, kuo tvirtai tikėjai ir gyvenai... Viskas kuo gyvenau iki tol tapo nieko verta...

Tad galiu jums papasakoti tai, ko laukiu artimiausius du mėnesius:

1. Jau šio mėnesio pabaigoje planuoju užsirašyti į vairavimo kursus ir pagaliau išsilaikyti teises.

2. Išsilaikiusi vairuotojo teises noriu pagaliau kibti į rimtas danų kalbos studijas, kurios labai reikalingos mano darbe. Norėčiau patobulinti ir ispanų kalbos žinias, tačiau jau suplanavau mokytis danų kalbos.

3. Laiko ir apibrėžimo neturintis dalykas, kurio labai labai laukiu - tai nuosavas būstas. Tačiau nemanau, kad tilpsime į 12 mėnesių rėmus. Taigi šis noras lieka didžiuliu noru, bet ne šiems metams.

4. Mėnesio eigoje man pakels atlyginimą. Valio!!! Laukiu, laukiu, laukiu...  Šaunuoliai mano darbdaviai...

5. Visų šių abstrakčių ir konkrečių rėmų neturinčių planų ir norų eigoje labiausiai už viską vertinu šiandieną, šią akimirką turimą minutę, kuri yra tikroji dabartis, tikrieji potyriai ir tikrasis aš. Vakar diena jau istorija, rytojus nežinia, o ši diena dovana.  Tad tikriausiai visgi labiausiai už viską laukiu ir tikiuosi, jog per ateinančius metus manęs neapleis mokėjimas džiaugtis šia akimirka ir sustiprės vidinis suvokimas, kad tai, ką turime šiandieną yra pati didžiausia dovana, kurią galėjome gauti...

Kartais norisi atsiprašyti už savo išsiveržusias emocijas, ir kuo skubiau pataisyti jau paskelbtą tekstą, tačiau šiandieną aš to nedarysiu. Jokio teksto redagavimo. Noriu atsiminti šią emociją...

Gražaus vakaro,

Gėlėta kosmetinė