FEBRUARY CHALLENGE. Diena 2: Paskutinis kartas, kai aš atsidūriau nepatogioje situacijoje.

Tęsiu vasario mėnesio iššūkį. Antroji diena ir trumpas pasakojimas apie pastarąjį kartą kai atsidūriau nepatogioje situacijoje.

Nepatogios ir gėdingos akimirkos yra tos, kurioms mes suteikiame didžiausią, pernelyg pervertintą reikšmę ir gailime savęs, kad būtent mums taip nutiko...

Susidėlioti mintis šiuo klausimu man labai sunku, paprasčiausiai dėl to, jog aš nelinkusi sureikšminti mažų nesėkmių ir taip vadinamųjų nepatogių situacijų. Dažniausiai labai ramiai sureaguoju į bet kokią, kad ir gėdingą situaciją. Tiesiog po viso to man reikia išsikalbėti ir aš viską vėl pamirštu... Tad labai ilgai galvojau, kas čia tokio gėdingo man nutiko pastaruoju metu?

Na gerai, man buvo kiek gėda, kai prieš keletą mėnesių keliavau apsipirkti į parduotuvę,

prisirinkau visko, gal apie pusę pirkinių vežimo, kadangi buvo šeštadienio vakaras, turėjau laiko eilėje prie kasos pasvarstyti, ką gaminsiu šiam vakarui, kaip sunku bus viską partempti namo. Gal geriau paskambinti vyrui, kad atvažiuotų pasiimti?

Atėjus mano eilei, stebėjau kasininkės darbą, mačiau išvargusį jos veidą, sakantį, kaip viskas jai nusibodo ir kaip ji tiesiog nori pailsėti. Viską kroviau į maišus, o kai kasininkė baigė skaičiuoti, ėmiau savo milžiniškoje :D rankinėje ieškoti piniginės.

Iš pradžių pasidarė juokinga. Tuomet visą turtą iš rankinės kroviau ant metalines kasos krašto, su keista nuojauta, kuri netruko pasitvirtinti: piniginės rankinėje nėra! Šiek tiek susigėdau ir šiek tiek pasijutau nejaukiai, bet ne dėl savęs. Juk kam nepasitaiko kažko svarbaus palikti namie? Buvo gaila vargšės, išvargusios kasininkės, kuri po darbo dar turės lentynose sudėlioti mano visą išsirinktą turtą...

 Ir net priėjus apsaugos darbuotojui, emocijos nepasikeitė, man buvo šiek tiek gėda, kad per mano neapsižiūrėjimą kasininkė papildomai vargs ir aš neteksiu skanios vakarienės... Tiesiog atsiprašiau pardavėjos, apsaugos darbuotojo ir žmonių, laukusių eilėje už sugaištą laiką ir išėjau. Pasiūlyti palaukti mano vyro su pinigais nebuvo noro, įsivaizdavau kasininkės veido išraišką skanuojant prekes antrą kartą...

PAPILDYMAS: va dabar, skaitydama viską iš naujo prisiminiau, kodėl nebijau apsijuokti ir nesijaučiu nepatogiai, jei kas kvailo nutinka. Dažniausiai, situacijose, kuriose pasijaučiama nejaukiai aš tiesiog juokiuosi, jei tai nežeidžia aplinkinių žmonių, arba tiesiog nepergyvenu, nes esu apsikvailinusi dar labiau. 2013 metais dalyvavau internetinėje asmeninio tobulėjimo programoje, kurioje viena iš užduočių buvo keliose vietose akivaizdžiai apsikvailinti, papasakosiu vieną iš situacijų didžiulėje Norfos parduotuvėje:

Aš: Laba diena, sakykit, kur pas jus šuniukai?

N.D. (Norfos darbuotoja): Jūs ko ieškote, statulėlių, knygų, atvirukų ar paveiksliukų?

Aš: Ne, man reikia šuniukų, šiandien broliuko gimtadienis ir man reikia šuniuko, geriau dviejų.

N.D.: nesuprantu ko jūs ieškote?

Aš: Vakar pas jus šuniukus nusižiūrėjau, mačiau vieną juodą, ir du rudus, ar dar neišpirko?

N.D.: O kuriame skyriuje? (Matyt bandydama suprasti, kokių atvirukų ar statulėlių ar dar kokio velnio man reikia)?

Aš: va ten, prie žurnalų ir laikraščių, buvo aptvarėlis su šuniukais,visi tokie linksmi ir gyvybingi buvo, o šiandien nebėra.

N.D.: ??? (klausiamu veidu)

Aš: Tai ar išpardavėte ar perkėlėte į kitą skyrių?

N.D.: Nežinau, vakar ne mano pamaina buvo, tuoj patikrinsiu... (išeina ieškoti mano lojančių gyvų šuniukų)

----

N.D.: (grįžta su šypsena veide) ne šuniukų neturime

Aš: tai išpardavėte? bet man labai reikia...

N.D.: šiandieną mačiau šuniukų Maximoje (ir nurodo adresą)...

Visą pokalbį stengiausi išlaikyti ramų veidą ir labai rimtai, susirūpinusi ieškojau gyvų šuniukų. Žinau, kad visas personalas iš manęs juokėsi, nes nulydėjo besišypsančiais žvilgsniais, stengdamiesi nesijuokti...

Savo užduotį tą kartą įvykdžiau. O šiandieną prisiminus situaciją su šuniukais, man asmeniškai jokia smulkmena nėra gėdinga ir jokia situacija nebėra nepatogi...

Ačiū, kad skaitote,

Gražaus vakaro,

Gėlėta kosmetinė