PAPLEPĖKIM. Dviejų savaičių dienoraštis. Anginos operacija.

Dasygyvenau... Man 31-eri ir manęs laukia mano penktoji operacija. Iki šiol buvau vienintelis vaikas savo šeimoje, kuris niekad nesirgo angina, ką jau ten angina, man net gerklę retai skaudėdavo, o jei skaudėdavo, tai žinojau, kad privalgiau per šaltų ledų ar žiemą pakramsnojau per daug sniego. Ir jau tik nesakykite, kad būdami vaikai niekad nevalgėte sniego! Geltono tai ne, bet tą baltą ne vieną žiemą kabinau saujomis ir mėgavausi šaltu pojūčiu burnoje ar nudaužę ledine sniego gniūžte varveklį nuo stogo su broliu apsimesdavome, kad čia skaniausi pasaulyje ledai, nes gi žiemą mama ledų nė už ką nepirks! 

Dasigyvenau... Tad šiandien pradedu pildyti savo naują paplepėjimo įrašą apie anginą, jos operaciją bei pooperacinį laikotarpį, tinkamo maisto paieškas ir visai netikėtus atradimus. Tikiuosi belaukiantiems suaugėliams tonzilektomijos šis įrašas atvers akis ir padės lengviau išgyventi periodą po jos, o gal tai bus tiesiog informatyvus skaitinys merginoms ar apysaką primenantis skaitalas? Būtinai pakomentuokite!

PRIEŠISTORĖ - 2006 spalis - 2019 gegužė

Pirmą kartą angina susirgau 2006 metais, siaubinga pūline angina, dėl kurios savaitę negalėjau kalbėti, pro lūpas tekėjo seilės, o šalia nebuvo nieko, kas galėtų ženklų kalba suprasti kas man. Pamenu buvau pirmakursė studentė sąlyginiai naujame mieste, su nauju vaikinu ir dar be gydytojo šiame regis dar svetimame pasaulyje, tad pripažinsiu, pirmoji angina mane išgąsdino, tačiau jaučiuosi labai dėkinga tuometiniam vaikinui, paslaugiusiam mane kelias dienas, supažindinusiam su angina apskritai ir papasakojusiam, kad viskas labai greit praeis. Nuo tų metų kasmet ėmiau sirgti pūline angina vis dažniau ir dažniau, tačiau jos stebėtinai tapdavo vis lengvesnio pobūdžio, jau po dešimtmečio su pūline angina aš nebekarščiavau ir regis organizmas priprato, kad man tiesiog siaubingai skauda gerklę, sunku kalbėti ir ryti. Pirmą kartą ja kiek rimčiau susirūpinau laukdamasi ir žinojau, kad kažką reiktų daryti - nereaguojantis organizmas nežada nieko gero, tik va, prisiruošiau tik šiais metais! Pastaruosius mėnesius (rugsėjį-gegužę) angina sirgau virš dešimties kartų, su vos kelių dienų pertraukomis. Regis kelis kartus sugebėjau užkrėsti savo vaiką (nors maniau, kad tai neįmanoma), tad dėjau galutinį tašką ir nusprendžiau bent jau apsilankyti konsultacijai. O ir jos metu nebuvau labai nudžiuginta - mano nuomone gerklė išgyveno ramybės periodą, o gydytoja aiškiai patvirtino, kad pūliavo net neprisilietus prie tonzilių. Ką gi, regis operacija būtina, tad sutarus datą ėmiau jos laukti, ilgus, beveik tris mėnesius.

OPERACIJOS DIENA - gegužės 29, trečiadienis
I d. iki operacijos

Anksti ryte skubu į ligoninę ir pasirodo dar jos rūsyje privalau palikti viršutinius rūbus bei džinsus, dėkoju Dievui, kad susiprotėjau prigriebti pižamines kelnes, nes kitaip tektų kulniuoti per pusę ligoninės nuogomis kojomis. Prieš kiekvieną operaciją būtinai pasidomėkite kokia vidaus tvarka gydymo įstaigoje, mat man tai buvo visiškas netikėtumas - paprastai gydymo įstaigose daugiausia ką paliekame batus ir striukę, tačiau kai kurios pasirodo neleidžia ir tokio elementaraus dalyko kaip džinsai. Manydama, kad gulėsiu tik kelias valandas, net negalvojau imti pižamos, chalato ar panašių dalykų. 

Keisčiausia, kad į ligoninę pasiguldo anksti ryte, o operacija prasideda tik prieš pietus. Iki vienuoliktos taip ir prabuvau su operacinės rūbais laukdama kol pasirodys personalas, būčiau mielai prigulusi po kaldra, bet sanitarė griežtai uždraudė ją liesti ar ištiesti iki operacijos - ligoninės tvarka! Dar iki operacijos permečiau mintimis galimą eigą - pastaroji mano operacinės istorija kai laukiau lengvos operacijos su paleidimu vakare, baigėsi kraujo perpylimu ir savaite ligoninėje, tačiau šį kartą nerimauti regis nebuvo dėl ko - kraujo krešumas geras, visi tyrimai puikus.

Visa operacija truko berods kiek daugiau nei valanda, per tą laiką nusistebėjau personalo grubumu, na nebuvo tai grubumas, greičiau tikslumas ir norėjimas viską atlikti kuo greičiau. Priminė konvejerį, kur neduok Dieve ne ten padėsi koją ar ranką, tad ir atsiprašinėjau ne taip paguldžiusi ranką, pernelyg žemai padėjusi galvą... Tuomet įprastos procedūros, itin tikslus kateterio įvedimas, neveikiantys širdies darbą matuojantys jutikliai prie krūtinės, personalo dramos operacinėje dėl neveikiančių prietaisų ir... narkozė. Paprastai pradedant leisti narkozę man pasidarydavo labai gera, imdavo lėtai suktis galva ar kildavo nevaldomas noras juoktis. Tačiau šį kart - galva ėmė staigiai suktis, ją pradėjo intensyviai skaudėti, atrodė tuoj vemsiu, bet greitai užmigau. Tiesa, buvau 100% įsitikinusi, kad bus taikoma vietinė nejautra, tad maloniai nustebau, kad burnoje nebus krūvos prietaisų ir nereikės girdėti ką gydytoja daro, ar dar blogiau - aiškina.

VIS DAR OPERACIJOS DIENA - gegužės 29, trečiadienis
II d. pooperaciniai džiaugsmai

Po operacijos, šalia esančioje patalpėlėje jaučiu kaip grubiai purto ir baksnoja bei liepia keltis. Prabėgo 1,5 valandos nuo išėjimo iš palatos, tačiau aš labai noriu miego. Nustembu, kad miegoti po operacijos negalima, mažiausiai porą valandų. Suburbu, kad keliuosi, bet užmiegu ir vėl pabundu tik palatoje su lašeline, baksnojama, kad jokiu būdu nemiegočiau ir stebėčiau kada baigs lašėti fiziologinis. Laša jis lėtai, laikas tįsta, tad aš vėl užmiegu budriu miegu, jei kartais sesutė vėl žadintų, sukurpiu planą apsimesti, kad tik užsimerkiau. Po operacijos porą valandų negalima ryti seilių, jas reikia spjauti lauk, tačiau stebiuosi, kad jos beveik be kraujo, apskritai jaučiuosi puikiai, tik siaubingai noriu miego. Kažkuriuo metu į palatą ateina vyras ir išklausęs sesučių nurodymų keliauja man pirkti vanilinio plombyro ir ramunėlių arbatos. Su malonumu sukertu ledus, vėstanti arbata ant stalo prastovi iki vakaro - bijau gerti net drungną, tad galiausiai išgeriu vakare jau šaltą ir pasiruošiu naujos nakčiai, jei norėsiu gerti. Apskritai ši diena tokia nuobodi, lėta ir mieguista, kad aš tik miegu, arba spjaudau viską kas burnoje lauk. Skausmo nejaučiu, tad jau klausiu, kada mane leis namo, bet pasirodo dar ne šiandien - jei viskas gerai, pasakoma, tik rytoj. Vakare sesutė primygtinai įsiūlo nuskausminamuosius, kurių visai nesinori, net nejaučiu, kad man skauda, bet vardan šventos ramybės sutinku ir keliauju miegoti.

1 DIENA - gegužės 30, ketvirtadienis

Atsikeliu dar prieš sesutei įeinant į palatą nuo skrandžio maišto! Siaubingai noriu valgyti, bet iš palatos kaimynės sužinau, kad iki pusryčių dar bent porą valandų ir klausimas, ar aš apskritai pusryčius gausiu. Gaunu, tačiau mano pusryčių meniu sudaro plakinys, gausiai praskiestas vandeniu, lyg ir primenantis kiaušinienę ir visiškai nuogai virta manų košė. Nemėgstu nei vieno, nei kito, tačiau kantriai laukiu, kol maistas nors kiek pravės ir galėsiu sočiai pavalgyti. Nespėjus įveikti nei trečdalio dubenėlio atkeliauja surinkti indų, tad su gailesčiu atiduodu ir taip nemėgstamą košę ir keistą plakinį... jaučiuosi alkana, tačiau laukiu, kol mane išrašys. Gulėti šioje ligoninėje sudėtinga - visiškai nėra interneto, nebent jį įremsi į storą lango stiklą, kalbėti sunku, tad lieka tik snausti ir bandyti prastumti laiką. Gailiuosi nepasiėmusi jokio skaitalo...

Storos ligoninės sienos - internetui pakliūti į vidų nėra šansų.

Galiausiai apie 11 val imami tvarkyti mano dokumentai, gydytoja apžiūri gerklę ir su krūva nurodymų bei receptų leidžia namo. Iš skundžių gydytojos sakinių suvokiu, kad operacija praėjo gerai, gerklė atrodo puikiai ir susirūpinti (ir kviesti greitąją ar važiuoti į skyrių) reiktų tik pradėjus kraujuoti ar pakilus aukštesnei nei 38 laipsnių temperatūrai. Man išrašomas Nimesil, skirtas malšinti uždegimą bei mažinti skausmą, aliejinis Faringo Spray - drėkinti gerklę ir neleisti jai išsausėti bei Furasol - gerklei skalauti, kuriuos ir nusiperku pakeliui namo. Tiesa, dar buvo išrašyti leidžiami nuskausminamieji, tačiau jų nusprendžiau nepirkti - nejaučiau jokio skausmo, apart lengvo gerklės perštėjimo. Apskritai jaučiuosi taip, lyg būtų dar vienas anginos sukilimas ar gerklės peršalimas. Tad nenuostabu, kad imu džiūgauti - regis tai lengviausia operacija, kurią kada esu turėjusi.

Vaistai po operacijos

Pasidžiaugiu, kad mane iš ligoninės namo veža vyras - nešti savo rankinės negaliu, apskritai ateinančias porą savaičių negaliu kelti nieko, kas sunkiau nei 2 kilogramai, tad reikės susitarti su vaiku dėl nešiojimo... Šiandien man negalima jokių šiltų ir šaltų gėrimų, nieko rūgštaus, aštraus ar kramtomo. Vienintelės rekomendacijos atmintinėje sako, kad galiu valgyti želė, tad skubiai jų pasiruošiu: braškių ir miško uogų, paskui ilgai laukiu, kol sustings, galiausiai, kol atšils. Jei vakar galėjau valgyti ledus, šiandien mano gerklei jų negalima - viskas turi būti kambario temperatūros. Tad alkana kantriai laukiu... Per tą laiką išplaunu grindis, sumetu skalbinius ir pervargusi priguliu palaimingai želė porcijai. Miško uogų želė kerta per gerklę, ouch, siaubingai rūgštu... pasidžiaugiu  iš šaldytuvo išėmusi ir braškinę, kuri pasirodo visai valgoma. Per pusę valandos šiaip ne taip sukapoju ir atsigulu pasnausti.

Atsikeliu su šaltkrėčiu ir bloga nuojauta... Jaučiu kaip kaista skruostai ir skubu matuotis temperatūrą. 37,0 - lyg ir nieko blogo, tačiau visą likusį vakarą daugmaž praleidžiu lovoje ir nusprendžiu labiau save patausoti.

2 DIENA - gegužės 31, penktadienis

Pabundu anksti ryte ir jaučiu didžiulį vaiko glėbį ir stiprų prisiglaudimą - per šias dienas jis manęs pasiilgo, tačiau paaiškinti, kodėl mamytė negali panešioti sunkoka. Padedu ryte mažyliui susiruošti į darželį ir pradedu dieną. Pirmiausia... kaip man išsivalyti dantis? Kvapelis iš burnos ne koks, pirmą parą valytis dantų gydytoja nerekomenduoja, o paskui, tik priekinius ir beveik be dantų pastos. Bandau atsargiai valytis dantis ir susigundau pasižiūrėti kas burnos viduje - kiek sunerimsti gerklėje pamačiusi gelsvai baltus plotus vietoj tonzilių - primena pūlius, o informacijos apie tai, kas tai galėtų būti negavau. Tik kiek panaršiusi internete randu, kad tai fibrinas - iš paciento kraujo išskiriama medžiaga, kuri padeda gyti žaizdoms, tad nusiraminu ir keliauju ruoštis rytinės vaistų dozės bei ko nors valgomo.

Fibrinas po tonzilektomijos

Siaubingai peršti gerklę, sunku išsižioti, sunku nuryti net kelis lašus vandens, tad rytą pradedu nuo Nimesil dozės, kuris regis bent šiek tiek apmalšina skausmą. Imu nerimauti ir svarstyti, kad galbūt reikėjo įsigyti leidžiamus vaistus, tačiau nusprendžiu dar pakentėti, gal tik toks rytas? Šiandien ryte pasiruošiau kavos, tad su malonumu ją išgersiu, kad ir visiškai šaltą, o va su maistu bėdos. Rekomendacijos sako, kad turėčiau valgyti trintą maistą, prėskas košes, virtus mėsos, žuvies patiekalus, bananus, ledus ar jogurtą. Pirmiausia pabandau banano ir pasigailiu - jis stringa burnoje ir jo saldumas regis sukelia dar didesnį skausmą, tad nusprendžiu nevalgyti. Susitrinu vakarykščius kotletukus su daug daug sviesto ir truputį bulvių košės, bet valgyti negaliu - stringa gerklėje. Galiausiai imu ruoštis trintą sriubą, kurią lėtai ir itin atsargiai suvalgau... Pavakare pabandau ledų, tačiau šaltis siaubingai gelia gerklę, o kambario temperatūros ledai, jau ne ledai, tad atsisakau tokios minties. 

Prieš miegą siaubingai įsiskausta gerklę, likus dar porai valandų iki naujos Nimesil dozės... Ir aš imu svajoti apie maistą... noriu kepsnio su BBQ padažu, orkaitėje keptų daržovių ir bulvių su lupena, pagardintų čiobreliais, picos, cezario salotų, šokolado, traškučių, o pagalvojus apie obuolius tįsta seilė... Nueinu miegoti alkana ir suirzusi, mintys apie maistą nepadeda, reikia surasti kažką, ką galėčiau valgyti.

3 DIENA - birželio 1, šeštadienis

Visai džiaugiuosi, kad šiandien šeštadienis - vyras man pakepa plakto kiaušinio su gausiu sviesto kiekiu... Šiaip jau taip riebiai nevalgyčiau, nemėgstu kiaušinių, tačiau maistas stebėtinai lengvai slysta gerkle, palikdamas krūvą likučių ant krūminių dantų, kurių negaliu valyti ir negaliu krapštyti. Visą dieną juos vis bandau išsivalyti ir išskalauti, bet jei nežinia iš kur lenda... Šiandien kartoju želė ir pabandau naminio jogurto - velniai griebtų - jogurtas siaubingai nudilgina gerklę ir suskausta taip, kad regis apsiverksiu. Ir apsiverkiu prie to jogurto porcijos - kokio velnio lindau į Instagram, kur regis visas pasaulis sugalvojo papostinti kaip leidžia savaitgalį ir ką skanaus valgo. Nusprendžiu kuriam laikui bandyti atsiriboti nuo instagramo, Youtube ir Tv reklamų su maistu. Nuolat jaučiuosi alkana ir nepavalgiusi, tačiau apsunkusi. Siaubingai ilgiuosi sporto, tačiau niekur negaliu keliauti, negaliu sportuoti ar kažką aktyviai veikti bent dvi savaites po operacijos... Vakare pasidarau truputį trintos sriubos, tačiau su pirmu arbatiniu šauktšteliu suprantu kad nevalysiu - tas vienas vienintelis maltas pipiras padaro sriubą per aštrią mano gerklei... Et...

Šiandien man siaubingai skauda ne tik gerklę, bet ir kaklą, o vakare imu jausti dantų skausmą, tad jie net tik kad apsivėlę maisto likučiais, ne tik kad nemaloniai kvepia, bet dar ir ima skaudėti. Veržia sprandą. Regis tai tikrai nėra pati lengviausia mano operacija. Naivuolė, tikėjausi, kad viskas praeis lengvai ir nejausiu skausmo... 

4 DIENA - birželio 2, sekmadienis

Šiandien tėvo diena... o aš pramerkiu akis ir jaučiu kaip baisiai skauda dantys, kaklas, gerklė ir tiesiog plėšia ausų būgnelius, lyg ausyse būtų uždarytas siaubingas spaudimas, niekaip negalintis ištrūkti lauk. Skubu gerti Nimesil, tačiau skausmas niekur nedingsta. Pašnibždomis atsiprašau vyro, kad nieko neparuošiau Tėvo dienos proga ir suirzusi marširuoju po butą - lyg tai padėtų nuimti skausmą. Tik po poros valandų nusprendžiu išgerti pasiruoštos ramunėlių arbatos. Vyras jau ruošia skystą trintą troškinį iš bulvių, morkų ir trupučio sultinio. Prėska, tačiau skanu - sulapnoju net ausys linksta ir skubu prigulti... Ausų skausmas išvarys iš proto... vyras pasiūlo nulėkti iki vaistinės leidžiamų nuskausminamųjų, tačiau atsisakau - gi ryt turėtų būti lengviau? Regis ši diena sunkiausia ir skausmingiausia iki šiol...

5 DIENA - birželio 3, pirmadienis

Atsikeliu su siaubingu ausų skausmu, kuris mane varo iš proto, tad vietoj pusryčių pasiruošiu Nimesilio dozę ir mažais gurkšneliais sugeriu. Praeina ilgos porą valandų, kol skausmas ausyse kiek atlėgsta ir galiu pagaliau išgerti rytinę, jau šaltą ramunėlių arbatą. Gerklę peršti, lyg būčiau peršalusi, bet nepasakyčiau, kad labai skauda - iš proto varo būtent ausų skausmas ir siaubingas spaudimas ausų viduje. Kiek atsigavusi suprantu, kad nenoriu valgyti ir namuose sėdėti paprasčiausiai nebegaliu, tad kiek įmanoma kruopščiau išsivalau burnos ertmę ir vėl gramdau apsivėlusį apnašomis liežuvį, bet regis tai menkai padeda. Žinau, kad burnos kvapas šiuo metu ne pats maloniausias, pasvarstau galimybę užsidėti vienkartinę kaukę ant burnos, bet tuoj pat apsigalvoju - negaliu pakeisti to kvapo, tad tikiuosi, kad aplinkiniai nebadys žvilgsniais. Praleidžiu ir makiažą - dažytis dar nenoriu, tad greit susiruošusi keliauju šiek tiek pasivaikščioti. Aplankau porą parduotuvių ir nusiperku gumines šlepetes namams - jau per šilta su žieminėmis bei labai įdomiai atrodantį, trisluoksnį, spalvotą Vipera veido serumą. Na niekaip nepraeinu pro veido serumus...

Šiandien jau galėčiau valgyti įprastą maistą, tačiau privengti aštrių (mmm...), traškių ir sunkiai kramtomų maisto produktų dar bent savaitę. Bėda ta, kad ryti dar skausminga ir sunku, tad nusiperku plikytą bandelę ir vaikišką tyrelę kūdikiams, neturintiems dantukų. Pastarasis variantas skonio atžvilgiu šlykštus, nors suvalgau, gerkle slysta maloniai, o valgyti tai norisi. Bandelės valgyti dar tikrai negalima ir fiziškai neįmanoma, tad iškapoju plikytą masę ir su didžiausiu malonumu lėtai kramtau užsigerdama šalta rytine kakava... Mmmm... saldu ir skanu! Ir vėlgi, neilgai trukus pasigailiu... cukrus padaro seiles tirštas ir jas dar sunkiau nuryti. Tad liko ir vėl virtis trintą sriubą, kuri per pastarąsias dienas jau spėjo taip pabosti... Pavakare pajaučiu dar nepatirtą akmens jausmo gerklėje pojūtį - toje vietoje, kur vyrai turi adomo obuolį, tempia odą, atrodo, kad ten būtų įstrigęs kietas ir sunkus akmuo; gerklę pradeda nemaloniai kutenti, tačiau bent jau ausis skauda kiek mažiau.

6 DIENA - birželio 4, antradienis

Šiandien planavau eiti nors trumpam pasivaikščioti, bet Lietuvą užplūdo vasariški karščiai. Dvi savaites nuo operacijos aš negaliu būti karštyje, negaliu maudytis karštoje vonioje, net būti karštoje vonioje, pirtyje, baseine, soliariume. Žodžiu, jokio karščio, tad trumpai išnešu rūšiuojamo popieriaus saujelę ir nusprendžiu likti namie. Jaučiu, kaip akmuo ar gumulas burnoje vis dar guli, tad bandau jį nuryti ar kažkaip palengvinti ryklės pojūčius ir po kelių valandų sutrinku, kai pajaučiu, kad tas gumulas nukeliauja rykle žemyn. Iš pradžių sutrinku, tačiau suvokiu - šiandien iš gerklės pradeda šalintis, po truputį atplyšinėti fibrinas. Visai norėčiau tuos gabalėlius išspjauti lauk, tačiau krenkšti ar kosėti negalima, o nuo buvusių tonzilių jų laukia tik vienas kelias - žemyn į mano skrandį.
Maisto atžvilgiu, kažkur prisiskaičiusi kas gali tikti po anginos, nusprendžiu pusryčiams išgerti Actimel ir labai pasigailiu pirmų skubotų gurkšnių - jis akivaizdžiai per rūgštus ir griaužia gerklę! Netrukus pasigailiu dar labiau - seilėse pasirodo kraujo, bet džiaugiuosi, kad kraujavimas greitai baigiasi, vadinasi nieko labai rimto, tik plyštantis lauk fibrinas. Visgi didžiausias šiandienos atradimas man buvo pirktiniai bulvių kukulaičiai su labai dosniu grietinės kiekiu. Lengvai ir maloniai slydo gerkle ir sotumo jausmas pagaliau aplankė mano pilvą. Man to reikėjo! Pastebėjau sumažėjusias kūno formas ir neiškentusi pasisvėriau. Ir ką, -4 kg per šešias dienas yra labai daug, ir labai puikiai matosi esant tokiai mažai ir smulkaus sudėjimo kaip aš. Oij, kaip laukiu kol galėsiu pilnai valgyti viską - mažų mažiausiai savaitė bus ir nesveiko maisto, ir riebaus, ir šalto, ir šilto, ir saldaus.... seilė tįsta....

7 DIENA - birželio 5, trečiadienis

Valio, pirmoji savaitė išgyventa! Šiandien džiaugiuosi, kad ausis man skauda vis mažiau, tačiau visą dieną neapleidžia sunkus fibrino kelias į mano skrandį ir pilnos ryklės jausmas. Neįsivaizduoju, ar tirpstantis fibrinas, ar savaitę nevalyti krūminiai yra didžioji bėda, tačiau ant liežuvio šiandien stebiu storą baltų apnašų sluoksnį, kuris dar ir turi rūgštų skonį. Fuij... O ir seilėtekis šiomis dienomis smarkiai padidėję. Liežuvį imuosi valyti kas porą valandų, bet gelbsti sunkiai. Puikiai suveiktų burnos skalavimo skystis, tačiau jo naudoti negalima kol gerklė pilnai neužgis. Užtat šiandien jau bandau valytis krūminius dantis! Ne tobulai, tačiau burna tikrai švaresnė!
Beprotiškai noriu išsiplauti galvą, tačiau tos pačios rekomendacijos neleidžia to daryti dvi savaites po operacijos! Nemanau, kad iškęsiu, tačiau kol kas nenoriu persistengti. Galbūt savaitgalį pabandysiu? Kol kas net truputį pasilenkusi į priekį ar atlošusi galvą atgal jaučiu kaip gerklėje pakimba stambus fibrino gumulas ir aš skubu atsitiesi, bei kuo greičiau nuryti dusinantį gabaliuką... Užtat šiandien jaučiu, kaip visą savaitę cypsėjusi plonu juokingu balseliu, pagaliau grįžtu į įprastą balso tembrą, ir valio, pagaliau galiu šiek tiek daugiau kalbėti.
Šiandien dieną pradedu su ta pačia ramunėlių arbata ir grūdėta varške. Viena pati ji dar dar, tačiau trečdalis šalia esančios uogienės ir vėl jaučiu kaip griaužia gerklę. Tad tos rekomendacijos, neva jau gali valgyti viską, visiška nesąmonė, kiekvienas atvejis tikriausiai unikalus. Šiandienai valgau skystą bulvių košę ir pienišką dešrelę. Su dešrele sekasi sunkiai, bet kaip skanu, kai skonio receptoriai šoka mėsos šokį! O vakarienei... o Dieve, vanilinis plombyras, aišku, patirpęs nemenkai, tačiau koks skanus...

ANTROJI SAVAITĖ - birželio 6 - 13

Antrąją savaitę iš gerklės aktyviai šalinasi fibrinas ir tas jausmas ne iš maloniausiųjų. Visą šeštadienį gabaliukus ryju be sustojimo, o jausmas toks, lyg valgyčiau vėmalus - skonio nėra, bet konsistencijos prasme labai jau panašu. Visgi, labai džiaugiuosi, kad pradėjus pilnai valyti burną, jau antrą savaitę praktiškai dingo visos nemalonios liežuvio apnašos, o kvapas palaipsniui vis mažėja.
Maisto atžvilgiu jau lyg ir galėčiau valgyti viską, vengdama tik lipnių ir labai kietų produktų. Penktadienį pirmą kartą pabandžiau minkšto batono su storu lydyto sviesto sluoksniu ir nors rijau sunkiai, užsigerdama šalta arbata, tačiau valgyti jau buvo galima. Tačiau trečiadienį pabandžiusi baltos duonos pasigailiu, nors sukramčiau labai gerai, tačiau matyt kažkoks kamputis ryjant pasisuko į gerklės šonus ir aš sugebėjau persirėžti gerklę! Bene iš karto burnoje pajutau kraujo skonį, kelis kartus išspjoviau kruvinų seilių, tačiau regis žaizdelė greitai užsitraukė ir rimtesnių bėdų, apart tos dienos gerklės skausmo, nepaliko. Aišku, po to bijojau vėl kažką rimčiau valgyti. Tačiau jaučiausi alkana ir netrukus vėl pradėjau bandyti įprastą maistą, po truputį, mažais mažais kąsneliais.
Imu džiaugtis, kad skausmas mane aplanko vis rečiau. Nuo ketvirtadienio imu Nimesil gerti vos kartą per dieną ir nebenaudoju kitų vaistų, o šeštadienį nusprendžiu, kad metas nustoti juos gerti absoliučiai. Vėlgi, kaip man būdinga, aš paskubu ir jau apie pietus skubu ruošti vaistų dozę. Net ir praėjus porai savaičių, aš vis dar geriu Nimesil kasdien, tačiau regis jau greitai man jų visai nebereikės.
Kalbant apie savijautą, antrąją savaitę po operacijos situacija kasdien ir labai sparčiai taisosi. Galiausiai šiandien, po operacijos praėjus kiek daugiau nei porą savaičių, jaučiu kad būklė ženkliai geresnė; manęs nebekankina ausų skausmas, gerklę skauda tik kažką sunkiau ryjant. Iš vienos pusės fibrinas visiškai pasišalinęs, o kitoje - na su kita dar teks kiek pagyventi.

Aš labai tikėjausi, kad dvi savaitės bus visiškai pakankamas laiko tarpas visiškai pasveikti, tačiau vis dar jaučiuosi ne visiškai pasveikusi. Teisingai sakoma, kad suaugusieji po tonzilių šalinimo atsigauna ir sveiksta gerokai lėčiau ir perneša sunkiau nei vaikai. Didžiosios bėdos jau tikrai praeityje, beliko dar kiek pakentėti ir galėsiu valgyti absoliučiai viską. Tačiau labiausiai tikiuosi, kad atšalus orams aš pamiršiu nuolatines problemas su gerkle. Galiu tik pasidžiaugti, kad pavasarį nuolat kamavę migreninio pobūdžio, itin stiprūs galvos skausmai, keldavę pykinimą ir vėmimą, išoperavus anginą dingo, lyg nuėmus ranka. Na gerai, kol kas dar nesu garantuota, bet per šias dvi savaites man nė karto neskaudėjo galva ir tai jau labai geras ženklas!
Viskas, norėjau su jumis pasidalinti dviejų savaičių potyriais, mini dienoraščiu apie potyrius, emocijas, skausmus, vaistus ir maistą. Regis anginos operacija buvo puikus sprendimas konkrečiai man, nors po jos ir pasikankinau visą savaitę, nors netekau svorio, nors pasiilgau maisto, bet bendros sveikatos prasme jaučiuosi ženkliai geriau. Ir kodėl ją atidėliojau ne vienus metus? Beliko pilnai pasveikti ir vėl mėgautis gyvenimu.
O kokia jūsų patirtis su angina? Ar pamenate skausmus? Kada jums operavo? O gal vis dar gyvenate su ja ir nepatiriate jokių vargų?

Ačiū, kad skaitote,

Gėlėta kosmetinė

Jūsų komentaras - geriausias atlygis ir didžiausia motyvacija!