Heather Morris "Aušvico tatuiruotojas: tikra Leilo Sokolovo meilės ir išlikimo istorija"

Aš labai džiaugiuosi, kad grįžo mano noras skaityti ir šį kart aš baigiau populiarią H.Morris knygą "Aušvico tatuiruotojas" apie istorijos etapą, kurį šiandieninėse realijose sunku suvokti ir kartu, tai yra tokia žiauri, tikra realybė, kurią būtina atsiminti, kurią būtina žinoti, kad ši istorija niekuomet nesikartotų. Tad šį kart apie Aušvičo koncentracijos stovyklą, apie žydus, apie viltį išgyventi ir neįtikėtinomis sąlygomis užgimusią meilę. Apie tikrus žmonės ir tikrą jų istoriją.

"-Negaliu to daryti. Perpanai, prašau tavęs: mes negalim to daryti.
- Ne, tu gali, Leilai. Privalai. Jei tu to nedarysi, darys kas nors kitas ir aš būsiu veltui tave išgelbėjęs <...> Perpanas teisus. Arba jis laikosi taisyklių arba rizikuoja paguldyti galvą."
Citata p.46 


Anotacija. „Aušvico tatuiruotojas" – debiutinis Heather Morris romanas, paremtas ilgus metus slėptu Leilo Sokolovo, Holokaustą išgyvenusio Aušvico-Birkenau tatuiruotojo, liudijimu. Tai tikra meilės istorija, gimusi didžiausio žmonijos siaubo akivaizdoje. Tai pasakojimas, kuris stebins drąsa kovoti už išlikimą, sujaudins širdžių tyrumu ir leis patikėti, kad vilties šviesa gali nušviesti kelią net tamsiausią naktį.

Leilas Sokolovas – žavingas, puikiai apsirengęs, merginų dėmesį traukiantis jaunuolis. Taip pat jis ir žydas. 1942 metais iš Slovakijos į Aušvicą išvežtas Leilas išsiskiria iš kitų likimo draugų net tik dailia išvaizda, bet ir užsienio kalbų žiniomis. Keliomis kalbomis kalbantis Leilas paskiriamas dirbti Tätowierer – tatuiruotoju, ženklinančiu koncentracijos stovyklon patekusius nelaimėlius naujais vardais tapsiančiais numeriais.

Praleidęs daugiau nei dvejus su puse metų įkalintas, Aušvico tatuiruotojas regėjo nesuvokiamai žiauraus elgesio su žmonėmis, tačiau taip pat jis buvo liudininkas ir stulbinamai drąsių poelgių. Jis pats rizikuodamas savo gyvybe naudojosi priviligijuota tatuiruotojo padėtimi tam, kad iškeistų mirusiųjų žydų papuošalus ir pinigus į maistą, kurį vėliau perduodavo badaujantiems draugams kaliniams.

Tyliai dirbti savo darbą, neprieštarauti ir net nepakelti žvilgsnio gavus nurodymus – tai buvo svarbi išlikimo sąlyga, kuri vieną liepos dieną pakibo ant plauko. Leilas, kalinys numeris 32407, pamato merginą, laukiančią eilėje gauti savo numerio. Gita, kalinė numeris 34902, pavergia Leilo širdį iš pirmo žvilgsnio. Tą akimirką jaunojo tatuiruotojo gyvenimas įgija naują tikslą. Jis prisiekia sau bet kokiu būdu išgyventi, padėti išlikti Gitai ir vieną dieną susituokti.

Ar pavyks kaliniams 32407 ir 34902 įveikti didžiausius likimo išbandymus? Kam teks ryžtis, kad laimėtų išgyvenimo kovą? Ar įmanoma apsaugoti savo meilę net tikrame pragare?


Knygos stilius iš ties paprastas ir trumpi skyreliai lengvai skaitomi, dažnai skaitant atrodo, lyg skaitytum trumpą atsiminimų konspektą. Jokių lyrinių nukrypimų, turtingos kalbos šioje istorijoje nėra. Kita vertus, vargu ar tokio tipo kūrinyje jie tinkami, o ir turint galvoje, kad istorija tikra, papasakota koncentracijos stovyklą išgyvenusio Leilo, nemanau, kad gali būti kitaip. Ar savo akimis matant žiaurumus, nežinant ar sulauksi rytojaus, išgyvenant netikrumą, baimę, abejojimą žmogiškumu ir viskuo, ką žinojai iki tol, gali apie visa tai pasakoti kitaip, nei trumpais ir lakoniškais prisiminimais?

Nors tekstas lengvai prabėga pro akis, tačiau protu sunkiai suvokiami to laikotarpio žiaurumai viduje kėlė emocijų audrą, laikei suspaudęs kumščius dėl veikėjų rytojaus, jautei graudulį ir vis kėlei niekam neatsakomą klausimą "Kodėl?". Nuo pirmųjų knygos puslapių pagrindinis veikėjas nusprendžia, kad ir kas nutiktų sulaukti rytojaus, daryti viską, kad išgyventų, tačiau tinkamai (jei tai tinka šiame kontekste) susiklosčius aplinkybėms ir tapus tatuiruotoju, pagrindinis veikėjas nerimauja, kad bus palaikytas nacių koloborantu. Tarsi išpirkdamas savo kaltę tatuiruotojas keičia moterų pavogtus brangakmenius į maistą ir dalina stovyklos gyventojams, rizikuodamas prarasti ne tik palankią poziciją, bet ir gyvybę. Ar įsivaizduojate aplinką, kurioje kasdien patiriama baimė, netikrumas dėl rytojaus ir aplink matomi žiaurumai, - gali gimti meilė? Jei ši istorija nebūtų tikra, būčiau suabejojusi ir greičiausiai sukritikavusi rašytojo sprendimą tokioje aplinkoje sukurti meilės istoriją. Visgi, ši istorija tikra ir meilė užgimsta dviejų koncentracijos stovyklos gyventojų širdyse.

Paslapčiomis nuvogti bučiniai ir baimė, dabar jau ne dėl savęs, o dėl mylimojo atneša visą puokštę naujų emocijų. Kyšiai saugantiems kalinius pareigūnams, šioks toks žmogiškumas iš kai kurių nacių leidžia išaugti meilei, susitikti ne tik bučiniui, bet ir intymesniems susitikimams, nors bet koks šiltesnis santykis su bet kuo stovykloje gali reikšti mirties nuosprendį. 

Knygoje brėžiama ryški riba tarp gyvenimo iki stovyklos ir dabarties. Ypatingai akcentuojamas Leilo santykis su moterimis, ypatingai jo mama, pabrėžiama pagrindinio veikėjo pagarba ir žavesys moterimis, noras jas stebinti, dovanoti kad ir lauko gėlės. Galiausiai ir patį Leilą dažnai kamuoja prieštaringos, sąžinę griaužiančios mintys: ar sukelti kitam skausmą, kad turėtum geresnes gyvenimo sąlygas? Ar naudotis žydų turtais, kad nupirktum maisto? Galiausiai su kuo ir kokiomis dalimis dalintis maistu? Ar jo padėtis nebus laikoma bendradarbiavimu su nacių rėžimu? Į šiuos klausimus pagrindinis veikėjas randa tik vieną atsakymą - turi daryti viską, kad sulauktum rytojaus. 

Skaitant vis teko sau priminti, kad tai tikra istorija - neįtikima, kai tokioje žiaurioje aplinkoje gimsta viltis ir meilė, kai ta viltimi įkvepi kitus. Knygoje labai daug žmogiškumo apraiškų: pagalba kitam likimo draugui ir sunkūs sprendimai - kam šį kart padėti. Šios dienos realijų fone, kai gyvename visko pertekusiame pasaulyje sunku suvokti, kad šios knygos herojams sulaukti rytojaus jau yra stebuklas! 

Man asmeniškai knyga buvo panaši į Ruta Sepetys "Tarp pilkų debesų". Ją labai rekomenduočiau skaityti visiems, kuriems aktualios karo temos, karo meto nusikaltimai, žydų tematika, tikros istorijos. Nerekomenduočiau ieškantiems literatūrinės prasmės ar bijantiems karo nusikaltimų žiaurumų.


"Užuot atsakiusi, Gita palenkia galvą į jį. Trumpas ankstesnis jų bučinys įžiebė didžiausią geismą. Tramdomos aistros susiduria ir jie ima tiesti vienas kito kūną. <...> Akimirkos kerus išsklaido netoliese sulojęs šuo. <...> Leilas atsistoja, pakelia Gitą ir ją apkabina. Paskutinis bučinys prieš pabėgant į saugiai aptvertą teritoriją ir minią, kurioje gali pranykti."
Citata, p.116

Žanras: grožinė literatūra, tikra istorija, meilės romanas
Autorius: Heather Morris
Originalus pavadinimas: The Tattooist of Auschwitz
ISBN: 9786094792038
Leidykla: Baltos lankos
Leidimo metai: 2019 m.
Vertimas iš anglų kalbos: Vytautas Petrukaitis
Formatas: 14,5 x 21 x 2,1 cm, kieti viršeliai
Puslapių: 256 p.
Pirkau: nepirkau, skolinta
Kaina: šiuo metu apie 12 Eur




Ačiū, kad skaitote,
Gėlėta kosmetinė

📍 Šiame įraše ant mano nagų SINCERO "Effect Matt" nagų lakas M15 + blizgus viršutinis nagų lakas CND Weekly top coat.

Komentarai

  1. Na tokiu istoriju ten simtais ar tukstanciais nutiko. Tik gaila, kad ju jau niekas arba beveik niekas papasakoti negali. Mano sefo tevas, taip pat budamas zydas isgyveno koncentracijos stovykloje. Nes puikiais mokejo kalbas ur buvo mergina del kurios vertejo stengtis isgyventi. Beje ji buvo lietuve. Laukiu gal but sefas rysis parasyt knyga apie savo seimos istorija.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tokių istorijų daug daugiau, tik ne visi pasakoja, ne visi atskleidžia, o gal ir nenori? Mano pusė giminės buvo ištremta į Sibirą, bet toli gražu mamos tetos ir dėdės ne viską pasakojo ir ne viską norėjo atskleisti, o dalis taip ir liko kapų pavidalu svetimuose kraštuose.
      Man asmeniškai tokios knygos artimos, net jei istorijų tūkstančiai ar dešimtimis tūkstančių, geriau perskaityti vieną, nei užmerkti akis ir apsimesti, kad nieko nenutiko.

      Panaikinti

Rašyti komentarą