Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

PAPLEPĖKIM. Kaip aš gimiau antrą kartą? III dalis

Paskutinė ir trečioji mano asmeniško pasipasakojimo dalis jau čia. Kartais tokiems įrašams reikia nepaprastai daug laiko, atitinkamos nuotaikos. Ir nors jūs prašote, kad šitą ir panašaus tipo istorijas aš nufilmuočiau, manau man daug geriau sekasi rašyti, negu pasakoti. Jeigu dabar nesuprantate, apie ką aš kalbu ir ką čia ruošiuosi jums papasakoti, tuomet kviečiu įsijungti pirmą dalį, paskui perskaityti antrąją ir tik raštu išklausius abi pirmąsias dalis, keliauti prie šios. 


Išgirdus operacijos datą imu jausti jauduliuką... Tikriausiai normalu, kad visą dieną galvoje sukasi mintys apie būsimą operaciją, etapą po jos, potyrius ir reabilitaciją. Praeidama koridoriumi ne kartą mačiau pravertas palatos duris ir juose gulinčius moteris ar vyrus su aptvarstytomis galvomis, diena iš dienos ilgesingai žiūrinčius pro langą... Ar tapsiu tokia? Ar ir aš sunkiai žiūrėsiu pro langą? O koks jausmas, kai tavo kaukolė atverta? Kažin, ar reikia nuskausminamųjų? Ir kiek ilgai trunka skausmas? O kaulo gyjimas? O kaip mano studijos? Juk pažadėjau šiemet grįžti ir baigti studijuoti, o bakalauro tai dar nepradėjau rašyti.... Et, šiandien visai nenoriu galvoti apie studijas, nenoriu galvoti apie vaikiną, nenoriu galvoti apie save ar savo šeimą... Jaučiuosi prislopusi, pavargusi nuo laukimo, nuo kasrytinio pagirių jausmo, nuo nežinios ir nuo jaudulio... tikriausiai ryt sužinosiu?

Po pietų skyriuje įsivyrauja mirtina tyla, pacientai ilsisi, o mano mintys man visiškai neduoda ramybės ir kankina iki begalybės. Bandau įkalbinti palatos draugę palydėti mane iki koplytėlės, bet moteris pavargusi ir labai nenori. Bando atkalbėti ir mane, bet aš negaliu nurimti, negaliu susigrąžinti tvirtos "viskas bus gerai" nuostatos bei ramybės savo viduje, mintys siaučia ir blaško mane kaip audra mažytį laivelį nepamatuojamuose vandenyno platybėse... Žinau, tiesiog jaučiu, kad turiu jaustis tvirtai ir psichologiškai pasiruošusi rytojui, todėl liftu leidžiuosi į klinikų požemius ir pasiramsčiuodama ilgų, vėsių koridorių sienomis keliauju link koplytėlės, galvoje vis kartodama personalo nupasakotą kelią. Ilgai ilgai eiti tiesiai, paskui pasukti, paskui bus ženklai... Pro šalį sparčiu žingsniu skuba personalas, kažkur girdžiu tarškantį priešpiečius gabenantį maisto vežimėlį, rateliuose vežamus pacietus... Jaučiu smalsius ir keistus žvilgsnius... Galbūt neturėčiau tokios būklės slampinėti požeminiais koridoriais? Keista, bet fiziškai nepaprastai sunkus kelias kelia vis didesnį moralinį pasitenkinimą ir širdyje darosi šiek tiek lengviau...


Koplyčioje sukaupusi paskutines jėgas suklumpu ir bandau sukaupti mintis maldai, kažko paprašyti ir kažką pažadėti... Tačiau mintys nesusikoncentruoja, jaučiu kaip kaista skruostai ir ašaros ima upeliais tekėti žemyn... Nebeturiu jėgų ir klūpėdama sėduosi ant kelių - gal Dievas nepyks, kad nepajėgiu klūpėti? Pagaunu savo ironišką mintį ir jaučiu kaip ironiškai šypteliu - ar Dievas iš viso turi man laiko? Kodėl dabar? Kodėl taip? Už ką? Negi jam negaila manęs? Nusispjaut į mane, aš tikrai ne pats geriausias pavyzdys šitame gyvenime. Tačiau mano mama? Negi jam negaila mano mamos? Mintys veja viena kitą, aš leidžiu sau visiškai atsipalaiduoti ir išsiverkti, be garso, tačiau su upeliu ašarų... Pro šalį kelis kartus praeina kunigas, taip arti, kad beveik jaučiu jo apdarą liečiantį mano delną. Tačiau jis nesako nė žodžio, nemato? O gal nenori matyti? O gal leidžia man pabūti savo mintyse? Norėčiau dabar su kuo nors pakalbėti... Negalėjau niekam išsakyti savo baimių, atsiverti ir išsilieti ir gauti nors trupučio paguodos iš žmogaus, kuris išgirstų mano baimes, abejones ir mintis... Tačiau atrodo, kad aplink mane pasaulis ir toliau verda, o savo mintyse aš viena....

Nežinau kiek laiko prabėga ir kiek žmonių įeina ar išeina iš koplyčios, kol mano ašaros ima džiūti. Išiverkus mano mintys skaidrėja, šviesėja, tampa vis lengvesnės. Jaučiu kaip širdyje darosi lengviau, todėl persižegnoju ir bandau sukalbėti nors "Tėve Mūsų"... Po maldos stojuosi ir mankštinu nutirpusias kojas - reikia kažkaip pareiti. Kelias atgal atrodo daug lengvesnis, širdį slegiantis akmuo susitraukė iki mažyčio akmenėlio, tad ir nešti jį tikriausiai daug lengviau... Su keliais pasiramstymais grįžtu į skyrių, tačiau palydėti saulės jau nebeinu - noriu miego. 


Visą naktį kamavo keisti sapnai, todėl prastokai miegojusi pakirdau ankščiau nei įprastai. Operacijos dieną sėdėjau ant lovos laukdama personalo, kuris man nuskus galvą. Atrodo prabėgo amžinybė po to, kai atidaviau vertingus daiktus seselėms, ir pas mane atėjo pagalbinė darbuotoja, atnešusi operacinės rūbus ir atstūmusi nelemtą invalido vežimėlį. Pakeliui plepėjome visiškai nereikšmingomis temomis, tačiau kūno bėgiojo šiurpuliukai. Operacinėje mane apavė keistomis šlepetėmis, uždėjo ant galvos 'dušo kepuraitę', tikriausiai tik tuomet suvokiau, kad plaukų man niekas neskus - operuos pro nosį. Ar man pasisekė? Tuo metu galvojau jog taip. Atsiguliau ant stalo, jausdamasi nejaukiai, tačiau džiaugiausi, jog auskarą liežuvyje anestiazologė man leido pasilikti, mat po to turėjau praleisti parą reanimacijos palatoje, o per tiek laiko liežuvis būtų paprasčiausiai užgijęs! Pajungus lašelinei su anestetikais, išgirdau, kaip gydytojas juokauja su operacinėje esančiomis moterimis. Juokas ėmė tįsti, kaip guma, pasidariau mieguista, buvo šalta... Šalta, bet taip gera... Kodėl taip gera? Kodėl man juokinga? Kiek man metų? Girdžiu, savo balsą - "21-eri". "O atrodote kaip 15-os!" Kas taip pasakė? Juokiuosi, kad turiu gerus genus - tikiuosi būsiu graži senutė, kai pasensiu... "Būsi!" Kas tai pasakė? Jaučiau kaip mane užkloja ir dar spėjau pagalvoti, kad palaukit, išjunkit lašelinę, - aš dar noriu taip smagiai pasijuokti, aš irgi noriu pajuokauti... Bet kaip gera... Skaičiuoti iki 10-ties? Gerai! Vienas - duuuu... try...

Žvejoju... Užmetu plūdinę meškerę ir laukiu... Apima toks geras jausmas, visai kaip vaikystėje, kai su broliu žvejodavau kiekvieną pasitaikiusią progą, kai keldavomės rytais ir važiuodavom užsimetę kuprines ir meškeres ant dviračių. Taip gera, taip malonu, taip miela... Plūdė suvirpa, viduje sukyla tas puikiai pažįstamas jauduliuko jausmas, tuoj tuoj peraugsiantis į saldų azarto skonį ir... aš pajaučiu dvi tvirtas vyriškas rankas, keliančias mane kažkur. Jaučiu kaip paguldo ir kamšo patalais. Praveriu burną ir sakau - "bet kokioj žvejyboj buvau!" tyla "bet tooookkkkiiiooooj žvejyboj!!!!". Matau kai vyras nusišypso, pasižiūrį į priešingą pusę, linkteli galva ir sako "ji žvejyboj buvo, aga" ir linkteli galva. Aga, vadinasi išgirdo mane. Pala, tai aš buvau toj žvejyboj? Mhmmm... Užmiegu!


Tik-tak, tik-tak, tik-tak... veržia pirštą... tik-tak... matau operavusį gydytoją, kuris šypsosi... noriu miego... tik - tak, tik-tak... pramerkiu akis ir įsispoksau į laikrodį ant sienos. tačiau nesuvokiu, kiek valandų, apsidairau aplink, bet pakelti galvos neišeina. Suvokiu, kad esu reanimacijos palatoje. Priešais save matau vyrą, apkarstytą laidais ir žarnelėmis. Personalas su žarnelėmis traukia skysčius iš žmogaus gerklės ar dar kažkur. Įdomu, kas jam nutiko? Mintimis permetu operaciją, kiek ją atsimenu ir paskutinius prisiminimus - ar tikrai žvejojau? Kiek laiko praėjo? Gal jau senai prabėgo dienos, savaitės, o jei metai? Kas man nutiko? Pala, teisingai, aš turėjau auglį, jį pašalino. Žiūriu į laikrodį - turėjo praeiti kokios 6 valandos... Prie manęs pribėga medicinos darbuotoja ir nuima nuo piršto tą veržiantį daiktą. Pamenu, paklausiau kam jis reikalingas? Deguonies pasisavinimo į kraują lygiui matuoti. Dieve, kokia aš smalsi, net ir tokios būklės man reikia klausti visokių nesąmonių. Prašau atjungti spaudimo matavimo aparatą, bet dėl mano žemo spaudimo gaunu neigiamą atsakymą. Prašau nuklijuoti lipdukus nuo krūtinės bet juos nuima tik daug vėliau... Rūpestinga personalo darbuotoja primygtinai siūlo įvesti kateterį, kad ištuštinti šlapimo pūslę! Na jau ne, galiu pati! Todėl kelias valandas guliu ant basono... Galva sunki, nepajėgiu jos pakelti, tačiau jei jau atsikėliau, vadinasi viskas bus gerai, man pavyks - belieka sužinoti, ar auglys piktybinis ar ne - ar tai vėžys ar ne. Tačiau abiem atvejais viskas bus gerai... Visą parą reanimacijoje negaliu užmigti. Su smalsumu dairausi aplink ir nepajėgdama pakelti galvos bandau nors kažką pamatyti. Girdžiu po operacijos besikeliančių vaitojimą, matau vyrą priešais, kuriam lyg ir koma, pro atidarytas palatos duris girdžiu atvežtų girtųjų keiksmus ir grasinimus visiems, kas tik bando jiems padėti... Negali sudėti bluosto, tačiau žinau, kad dabar viskas tikrai bus gerai. Tie 2 centimetrai mano nereikalingo kūno jau pašalinta...

Po paros reanimacijoje mane su visa lova gabena į gerai žinomą skyrių, tačiau guldo jau į kitą palatą, kuriame mergina su tokia pat problema. Porą metų jaunesnė mergina, kuriai pasisekė mažiau - jos auglys 0,8 cm ir gydytojai bandė jį gydyti vaistais, ko pasekoje merginos kūnas tapo panašus į vyro... ir ji nebegali susilaukti vaikų... nebent įvyktų stebuklas... Jos mama su aiškiai matomu pavydu žiūri į mane ir vis klausia, kodėl aš tokia liekna, šypsausi ir nežinau, ką atsakyti... tiesiog papasakoju savo istoriją ir nežinau, ar patenkinu moters smalsumą, ir ar ji vis dar galvoja, kad man pasisekė labiau nei jos dukrai? Gaila, labai gaila merginos, norisi palinkėti jau didžiulės sėkmės, tačiau dabar apie tai negalvoju - į palatą įsiveržia mano tėvai su užsiprašytais ledais - valgau juos šaukšteliu, nerūpestingai plepu apie potyrius prieš ir po operacijos, brolis pasakoja, kaip matė gydytoją iš kart po operacijos - ji pasisekė ir viskas bus tikrai gerai!


Po savaitės esu išrašoma iš klinikų - kartu gaunu ir auglio atsakymą - tai paprastas adenoma hypophysis, tačiau dabar turiu būti itin atsargi ir mėnesį laiko saugotis nuo galvos svaigimo, kritimų ir silpnumo, pasidarius blogai sėstis bet kur: ant žemės, šaligatvio, kėdės, bet kur... Ir... kas metus tikrintis regėjimą ir daryti magnetinį rezonansą - augliai linkę ataugti, todėl privalau stebėti savo smegenis...

Iš tiesų, į studijas grįžau tik lapkričio mėnesį, susikaupiau ir nors nebaigiau tobulai, tačiau baigiau. Visi aplink skatino imtis akademines atostogas, tačiau aš pasiryžau nešvaistyti savo metų ir tiesiog privalėjau baigti. Gaila, kad buvo nepaprastai sunku - atrodo, kad su augliu buvo išoperuota dalis mano atminties ir tobulo kritinio mąstymo, kuris taip reikalingas mano studijų programoje. Man itin sunkiai sekėsi susikaupti, prisiruošti mokytis, o ir mintys dėliojosi visai ne itin sklandžiai ir ne taip, kaip ankščiau.

Tačiau didžiausias pokytis įvyko mano asmeniniame gyvenime - aš palikau savo vaikiną gruodį! Įsivaizduokite situaciją - grįžti iš reanimacijos, o tau sako, kad tavo meilė išvažiuoja į užsienį! Prašiau palaukti, kol baigsiu studijas, tačiau jokie prašymai nepaveikė jo sprendimo... O ir šiaip mūsų santykiai jau buvo kitokie ir nebe tokie saldūs, kaip draugystės pradžioje... Užtat sausį pradėjau draugauti su dabartiniu vyru, vasarį jis man pasipiršo, kovą nunešėm pareiškimus, o liepą susituokėme! Ir gyveno jie ilgai ir laimingai? Nežinau, ar 7 metai yra ilgai, tačiau tikrai laimingai...

2010 m.

Operacija labai pakeitė mano požiūrį į gyvenimą... Iki šiol galvojau, kad prieš akis dar tūkstančiai dienų ir tūkstančiai naktų, neišmatuotas ir ilgas laikas žemėje, per kurį spėsiu viskuo pasidžiaugti... Tačiau tuo sunkiausiu periodu supratau, kad mes nežinome, kiek mums skirta, ne tik supratau, bet ir savo kailiu pajutau, kad jei ne tėtis ir iškviesta greitoji, manęs galėjo paprasčiausiai nebebūti... Anksčiau viską vertinau kitaip - ėmiausi milijono darbų, bandžiau viską atlikti tobulai, spausti iš savęs maksimalius rezultatus, alindama savo vidines jėgas net ir nelabai reikšmingiems dalykams... Dabar moku atsirinkti, suprasti, kas tikrai svarbu ir vertinti tuos mažus gyvenimiškus džiaugsmus. Turiu dvi rankas ir kojas, matau - o juk galėjau nematyti visai! - girdžiu, mąstau - vadinasi gyvenu? Ne, ne tik mąstau, bet ir mėgaujuosi tais mažais dalykėliais - einu šaligatviu ir jaučiu, kaip spardau rudeniškus lapus... Net ir dabar, va šiandien! Į mane keistai žiūri aplinkiniai, tačiau aš šuoliuoju ir einu pasistrikinėdama kartu su vaiku - nesvarbu ką galvoja aplink esantys, man iš tiesų nerūpi - svarbu, kad mėgaujuosi tuo buvimu čia ir dabar, šia akimirka, šiuo oru, savo laime, ir tuo mažu stebuklu, savo sūnumi, kurio galėjo niekad nebūti... Viskas tiesiog magiška...

Tiesa, ne viskas taip paprasta, kaip pasakoju dabar - pastoti man prireikė 4 metų planavimo ir bandymų! Prireikė nepaprastai daug psichologinio pasiruošimo, medikų pagalbos, daug finansinių išteklių ir vaistų. Pasirodo, kartu su augliu man pašalinta beveik visa hipofizio liauka ir privalau visą gyvenimą gerti vaistus! Dėl to nelemto auglio kankinausi ir verkiau kai kiekvieną mėnesį suvokdavau, kad dar nepastojau, kad dar ne dabar... tačiau čia jau kita istorija, gal kada nors, kai būsiu pasiruošusi ją papasakosiu? Dėl to nelemto auglio aš turiu nuolat tikrintis sveikatą ir pergyventi dėl galimų auglių, mano akies tinklainėje vystosi kažkokios ligos požymiai, todėl žinau, kad kelių metų bėgyje galiu turėti rimtų problemų su akimis. Dėl to nelemto auglio man diagnozuota kairiojo klubo ir peties kaulų osteoporozė, kuri vis plečiasi ir sustabdyti, net ir su vaistų dozėmis aš jos nepajėgiu... Kiekvienais metais skauda vis daugiau ir vis stipriau... Tad ne tik su teigiamais padariniais viskas baigėsi, bet ir su neigiamais... 


Tačiau šiandien aš spardau lapus, mėgaujuosi jų čežėjimu ir nepaprastai laukiu pirmojo sniego, savo trisdešimtojo gimtadienio ir tikiuosi dar kažkaip susilaukti dukrelės... Jei tik vėl įvyks stebuklas... O jie gi vyksta! Ir nesvarbu, kiek mums liko laiko - mielas skaitytojau, tu nežinai, kiek ilgai tu gyvensi, aš nežinau, kiek ilgai aš gyvensiu, niekas neturime garantinio lapelio, prisegto mums prie nugarų ir niekam neapbrėžtas galiojimo laikas... Šiandien tu žmogus, o rytoj? Rytoj tavo esybę gali nusinešti vėjas, o prisiminai apie tave nuguls tavo artimųjų nuotraukų albumuose ir šypsenoje, kalbant apie tave... Todėl labai tavęs prašau, nedaryk tos klaidos - negalvok, kad gyveni amžinai - pasimėgauk šia diena, šia akimirka, šiuo buvimu... Dabar yra ta magiška akimirka... DABAR...




Ačiū, kad skaitote,
Gėlėta kosmetinė

Komentarai

  1. visgi, mūsų diagnozės sutapo :D lygiai tokią pačią išgirdau, tik man ją pasakė iškart
    ačiū, kad pasidalinai, labai jautru ir įkvepia, sėkmės!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O... va Živile... irgi operavo pro nosį? Kelintais metais? Ar jauti kokius padarinius? Aišku, jie gali, būtų smagu, jei pasidalintum ;)

      Panaikinti
    2. Operavo mane dusyk, pirmąkart 2014, antrąkart prieš du mėnesius :D pirmąkart pro nosį ir per galvą, antrąsyk tik per galvą :) Dar kol kas užtirpęs šiek tiek veidas ir akies raumuo nedirba (sako, nervo pažeidimas), žvairuoju, taip buvo ir pirmąsyk. Bet atsistatys :) Tikrinuosi daugmaž kas pusę metų, nes va ataugo ir prireikė antrąsyk operuotis

      Panaikinti
    3. Oho... aš vis tikiuosi, kad jie neatauginėja, nors žinau, kad atauginėja... O aš tai tik 2014 paskutinį kart tikrinausi - 2015 vasarą pastojau (visad tikrinuosi vasarą), niekas nerekomenduoja darytis pastojus, o galiausiai ir visai pamiršau, kad reiktų pasižiūrėti. Reikia būtinai pasitikrinti.
      Užjaučiu, laikykis, stiprybės, kad tik kuo greičiau viskas atsistatytų ir kad daugiau neataugtų! Norėčiau apkabinti, bet kadangi skiria kilometrai, siunčiu tau gerų minčių srautą ir linkėjimus. <3

      Panaikinti
    4. Būtinai būtinai pasitikrink! Galbūt ir neatauga, bet vis tiek reiktų žinoti, kad nepasikartotų viskas.
      ačiū labai <3 man buvo labai smagu skaityti šitą istoriją, nes puikiai supratau, kaip jauteisi, stiprybės ir tau ir laikykis!

      Panaikinti

Rašyti komentarą