APSILANKĖM. Panemunės pilis (Pilis I, Jurbarko raj.)
Paskutinį vasaros mėnesį su mažuoju sau leidome iš ties ilgas atostogas be jokių pašalinių darbų - tik vaikiški žaidimai, daug vaikščiojimo, gamtos stebėjimo, žvejojimo, maudynių ir pažintinių įdomybių. Tačiau apie mūsų poilsį Šilalėje aš neplanuoju pasakoti, keista, mat ir instagrame vis sulaukiu vieno ar kito pastebėjimo, kad atsibosta matyti mano vaiką ar mano ir vaiko veiklą. Tikriausiai niekada nebandžiau savęs spausti į griežtus rėmus ir visuomet noriu rodyti tai, kas man svarbu ir aktualu šiuo metu. O vaikas beje, šiuo metu užima didžiąją dalį mano veiklos ir laiko. Taigi, užbaigti mūsų atostogas norėjosi įsimintinai, tad dieną prieš grįžtant, nusprendėme aplankyti pilį. Planuose buvo Raudonės arba Panemunės pilis, kuri šeimos taryboje ir laimėjo.
Įrašo įžangoje minėjau, kad mūsų starto taškas buvo Šilalė. Iki Panemunės pilies nuo šio miesto tebuvo vos 86 km, kai tuo tarpu iš Klaipėdos kelio būtų antra tiek, tad visai smagiai naudojamės proga trumpesniam maršrutui. Kelias visiškai neprailgsta, išvargęs vaikas ima snausti ir mes turime šiek tiek laiko susipažinti su pilies istorija. Nežinau kaip jums, bet man visuomet įdomiau kuo daugiau iš anksto žinoti apie objektą, kurį lankome - visai kitomis akimis pamatai kad ir tuos pačius mūrus, kai jau žinai istoriją, prasmę, esmę, laiko tėkmę...
Iš istorinių šaltinių:
Prie Nemuno įsikūrusiose gyvenvietėse nuo seniausių laikų gyveno baltų gentys: sūduviai ir jotvingiai, skalviai ir aukštaičiai, žemaičiai ir kuršiai. Vėliau, kovų su kryžiuočiais metu, upės pakrantės tapo itin svarbios besiformuojančiai Lietuvos valstybei – vientisa gynybinių pilių sistema stabdė vokiečių ordino antpuolius ir neleido lengvai prasiskverbti į krašto gilumą. Manoma, kad Panemunės pilies teritorijoje galėjo būti didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio dvaras, čia šis garsus Lietuvos valdovas ir palaidotas. Pasak legendos, Vytenis žuvo 1315 m. puldamas Christmemelio kryžiuočių pilį, buvusią dabartinės Skirsnemunės apylinkėse. Panemunės pilies parke supiltas dvi kalveles Romantizmo epochoje imta vadinti kunigaikščio Vytenio ir jo žmonos kapais.
Dabar dešiniojo Nemuno kranto aukštutinėje terasoje stovinti Panemunės pilis pastatyta vėliau, jau pasibaigus kovų su kryžiuočiais epochai. Vis dėlto jai buvo lemta tapti daugelio svarbių valstybės istorijos įvykių liudininke.
XVI a. šioje vietoje buvo bajoro žemaičių pakamario Stanislovo Stankevičiaus–Bielevičiaus Panemunės dvaras, kurį 1597 m. nusipirko vengrų kilmės didikas Jonušas Eperješas, atvykęs į Lietuvą Stepono Batoro valdymo metais ir greitai įsitraukęs į Lietuvos politinį bei ekonominį gyvenimą. Senųjų medinių dvaro pastatų vietoje jis numatė pasistatydinti rezidencinę mūrinę pilį. Manoma, kad pilis pradėta statyti 1604 m. pagal olandų kilmės architekto Petro Nonharto – vieno iš garsiausių tuo metu Lietuvoje dirbusių architektų – brėžinius. Pagal jo projektą didžiųjų kunigaikščių užsakymu XVII a. pradžioje buvo rekonstruojami ir Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. Panemunėje ant aukštos natūralios kalvos buvo pastatyti du dviaukščiai rūmų korpusai: rytinis gyvenamasis ir šiaurinis ūkinis, juos iš pietų ir vakarų jungė aukštos gynybinės sienos su keturių aukštų bokštais pietryčių ir pietvakarių kampuose (dabar išlikęs tik XVII a. vid. dar paaukštintas pietvakarių bokštas). Pilies pastatai juosė trapecijos formos vidaus kiemą. Archeologai nustatė, kad rytinio pilies korpuso pamatų gylis – du metrai, o ant jų renesansiniu plytų rišimo būdu išmūrytos beveik metro storio išorės sienos. Iš pietų pusės, link Nemuno, prie pilies glaudėsi parkas. Pietinės sienos rytinėje dalyje buvo mūrinė dviaukštė renesansinė arkada, už jos – puošniu apvadu įrėmintas išėjimas į parką. Kartu su renesanso stiliaus gynybine architektūra gyvavusią gotikinės tradicijos įtaką rodo pagrindinio įėjimo į rūmus portalas, papuoštas smailėjančia arka. Santūrios pastato išorės formos slėpė prabangiai įrengtus interjerus. Apie jų meninį vaizdą galima spręsti tik iš archeologinių radinių, iš jų bene įspūdingiausi yra ornamentuotų, herbais puoštų koklių fragmentai.
Po J. Eperješo mirties pilis atiteko trims jo sūnums: Kristupui, Jurgiui ir Jonui, o vėliau perėjo vienam iš jų – Kauno pavieto pastalininkui Kristupui Eperješui. Archeologiniai kasinėjimai leidžia daryti prielaidą, kad 1649 m. buvo atlikta pilies rekonstrukcija – pakeista daugumos langų ir durų vieta, dydis ir forma, paradinis rytinio korpuso įėjimas įrėmintas gerokai platesniu už buvusį gotikinį stačiakampiu portalu. Taigi pilies rūmai įgijo manierizmo ar ankstyvojo baroko architektūros elementų, perstatyta arkada – baroko bruožų. Naujasis šeimininkas gyvenamąsias ir reprezentacines patalpas iš rytinio korpuso perkėlė į pietinį, taip pat pastatydino šiaurės vakarų ir šiaurės rytų bokštus (išliko tik pirmasis). Šiaurės rytų bokštas, kitaip negu kiti, buvo šešiakampis, jame K. Eperješas įrengė šeimos koplyčią. Nepaisant barokinių elementų, pilies planas ir architektūra liko renesanso stiliaus.
Apie 150 metų Eperješų giminei priklausiusi pilis 1753 metais buvo parduota Gulbinų seniūnui baronui pulkininkui Leonui Igelstromui. Pastarasis po šešerių metų (1759 m.) šį turtą už 19000 talerių perleido Akmenės seniūnui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkui Antanui Gelgaudui. Naujasis savininkas apleistą pilį rekonstravo. Pietvakarių bokšto antrajame aukšte vietoj šaudymo angų buvo iškirsti trys langai ir įrengta biblioteka. Pietinėje statinio dalyje buvo pastatytos naujos baltų koklių cilindrinės krosnys, reprezentaciniai kambariai papuošti antikinių figūrų frizais. Pro iškirstus langus matėsi gražiai sutvarkytas parkas – užtvenkus upelį, suformuoti penki tvenkiniai, supilti poilsio kalneliai, pastatytos pavėsinės, oranžerija, įrengtas vadinamasis žvėrynas – aptvaras danieliams. Tai rodo, kad parko kūrėjai vadovavosi anuomet paplitusiomis klasicizmo ir ankstyvojo romantizmo landšafto estetikos nuostatomis.
1795 m. mirus A. Gelgaudui, pilis atiteko jo sūnui, buvusiam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų maršalkai, Mykolui Gelgaudui, o 1828 m. – pastarojo žmonai Eleonorai Gelgaudienei bei vaikams Antanui ir Jonui. Abu sūnūs buvo aktyvūs 1831 m. sukilimo dalyviai. Lenkų kariuomenės generolas A. Gelgaudas tapo vyriausiuoju sukilimo vadu Lietuvoje. 1831 m. gegužės mėn. jis su 16 000 kareivių atvykęs iš Užnemunės ties Gelgaudiškiu persikėlė per Nemuną ir įsirengė stovyklą netoli savo tėvonijos. Iš čia prasidėjo jo vedamų sukilėlių kovos Lietuvoje. Deja, sukilėliams pralaimėjus, A. Gelgaudas nespėjo atsitraukti ir žuvo. Jo brolis, sukilimo dalyvis J. Gelgaudas, iki tol rūpinęsis pilimi, pasitraukė į Prūsiją. Už dalyvavimą sukilime abu broliai buvo pripažinti valstybiniais nusikaltėliais, jų pilis nusiaubta, apgriauta ir išplėšta, o 1832 m. perimta caro valdžios nuosavybėn. Tik 1867 m. pilį ir dvarą perėmė Gelgaudų turto paveldėtojas dvarininkas Stanislovas Puslovskis, tačiau jis nebeįstengė atnaujinti ir išlaikyti didžiulės rezidencijos – vakarinis pilies korpusas paverstas grūdų sandėliu, rytinis korpusas beveik sugriuvo, apie 1919 m. nugriuvo šiaurės rytų bokštas. 1925 m. dvarą nusavino Lietuvos valstybė, , jie iš varžytinių parduoti iš JAV atvykusiam kunigui A. Petraičiui, kuris netrukus mirė. Tarpukariu čia veikė vienuolių saleziečių vienuolynas, uždarytas Antrojo pasaulinio karo metais. 1934 m. pilies griuvėsius, nusiaubtus 1927 m. gaisro, pasiūlyta perimti Švietimo ministerijos Kultūros departamentui, o 1935 m. ji perduota Švietimo ministerijos Archeologijos komisijai. Nuo to laiko pilis buvo įvairių kultūros ir švietimo įstaigų žinioje. Negyvenama ir apleista ši pilis nebuvo dažnai perstatinėjama, todėl iki mūsų dienų jos architektūra pakito palyginti nedaug. Architektūros požiūriu šiandien tai yra autentiškiausia XVII–XVIII a. Lietuvos rezidencinė pilis. Iš keturių pilies korpusų išliko trys: seniausias rytinis, XVIII a. buvęs svarbiausias pietinis ir vakarinis. Pastarojo korpuso kampuose stovi du iš buvusių keturių pilies bokštų. Šiaurinio korpuso vietoje – išvalyti ir restauruoti šios pastato dalies rūsiai. 1961 m. Panemunės pilis įtraukta į Lietuvos architektūros paminklų sąrašą.
Nuo 1982 m. Panemunės pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai. 2009 m. Panemunės pilis pradėta atstatyti, bandoma atkurti buvusi pilies išvaizda – atstatomi nugriauti du gynybiniai bokštai bei vienas iš pilies korpusų, taip atkuriama buvusi pilies struktūra su uždaru kiemu. 2013 metais pilis po rekonstrukcijos vėl atidaryta lankytojams. Nuo 2014 metų Panemunės pilyje atidarytas keturių viešbutis su restoranu „Best Baltic Panemunės pilis“. Viešbutyje yra 13 kambarių, o bokšto rotondoje įkurta posėdžių salė.
Dabar dešiniojo Nemuno kranto aukštutinėje terasoje stovinti Panemunės pilis pastatyta vėliau, jau pasibaigus kovų su kryžiuočiais epochai. Vis dėlto jai buvo lemta tapti daugelio svarbių valstybės istorijos įvykių liudininke.
XVI a. šioje vietoje buvo bajoro žemaičių pakamario Stanislovo Stankevičiaus–Bielevičiaus Panemunės dvaras, kurį 1597 m. nusipirko vengrų kilmės didikas Jonušas Eperješas, atvykęs į Lietuvą Stepono Batoro valdymo metais ir greitai įsitraukęs į Lietuvos politinį bei ekonominį gyvenimą. Senųjų medinių dvaro pastatų vietoje jis numatė pasistatydinti rezidencinę mūrinę pilį. Manoma, kad pilis pradėta statyti 1604 m. pagal olandų kilmės architekto Petro Nonharto – vieno iš garsiausių tuo metu Lietuvoje dirbusių architektų – brėžinius. Pagal jo projektą didžiųjų kunigaikščių užsakymu XVII a. pradžioje buvo rekonstruojami ir Vilniaus Žemutinės pilies rūmai. Panemunėje ant aukštos natūralios kalvos buvo pastatyti du dviaukščiai rūmų korpusai: rytinis gyvenamasis ir šiaurinis ūkinis, juos iš pietų ir vakarų jungė aukštos gynybinės sienos su keturių aukštų bokštais pietryčių ir pietvakarių kampuose (dabar išlikęs tik XVII a. vid. dar paaukštintas pietvakarių bokštas). Pilies pastatai juosė trapecijos formos vidaus kiemą. Archeologai nustatė, kad rytinio pilies korpuso pamatų gylis – du metrai, o ant jų renesansiniu plytų rišimo būdu išmūrytos beveik metro storio išorės sienos. Iš pietų pusės, link Nemuno, prie pilies glaudėsi parkas. Pietinės sienos rytinėje dalyje buvo mūrinė dviaukštė renesansinė arkada, už jos – puošniu apvadu įrėmintas išėjimas į parką. Kartu su renesanso stiliaus gynybine architektūra gyvavusią gotikinės tradicijos įtaką rodo pagrindinio įėjimo į rūmus portalas, papuoštas smailėjančia arka. Santūrios pastato išorės formos slėpė prabangiai įrengtus interjerus. Apie jų meninį vaizdą galima spręsti tik iš archeologinių radinių, iš jų bene įspūdingiausi yra ornamentuotų, herbais puoštų koklių fragmentai.
Po J. Eperješo mirties pilis atiteko trims jo sūnums: Kristupui, Jurgiui ir Jonui, o vėliau perėjo vienam iš jų – Kauno pavieto pastalininkui Kristupui Eperješui. Archeologiniai kasinėjimai leidžia daryti prielaidą, kad 1649 m. buvo atlikta pilies rekonstrukcija – pakeista daugumos langų ir durų vieta, dydis ir forma, paradinis rytinio korpuso įėjimas įrėmintas gerokai platesniu už buvusį gotikinį stačiakampiu portalu. Taigi pilies rūmai įgijo manierizmo ar ankstyvojo baroko architektūros elementų, perstatyta arkada – baroko bruožų. Naujasis šeimininkas gyvenamąsias ir reprezentacines patalpas iš rytinio korpuso perkėlė į pietinį, taip pat pastatydino šiaurės vakarų ir šiaurės rytų bokštus (išliko tik pirmasis). Šiaurės rytų bokštas, kitaip negu kiti, buvo šešiakampis, jame K. Eperješas įrengė šeimos koplyčią. Nepaisant barokinių elementų, pilies planas ir architektūra liko renesanso stiliaus.
Apie 150 metų Eperješų giminei priklausiusi pilis 1753 metais buvo parduota Gulbinų seniūnui baronui pulkininkui Leonui Igelstromui. Pastarasis po šešerių metų (1759 m.) šį turtą už 19000 talerių perleido Akmenės seniūnui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkui Antanui Gelgaudui. Naujasis savininkas apleistą pilį rekonstravo. Pietvakarių bokšto antrajame aukšte vietoj šaudymo angų buvo iškirsti trys langai ir įrengta biblioteka. Pietinėje statinio dalyje buvo pastatytos naujos baltų koklių cilindrinės krosnys, reprezentaciniai kambariai papuošti antikinių figūrų frizais. Pro iškirstus langus matėsi gražiai sutvarkytas parkas – užtvenkus upelį, suformuoti penki tvenkiniai, supilti poilsio kalneliai, pastatytos pavėsinės, oranžerija, įrengtas vadinamasis žvėrynas – aptvaras danieliams. Tai rodo, kad parko kūrėjai vadovavosi anuomet paplitusiomis klasicizmo ir ankstyvojo romantizmo landšafto estetikos nuostatomis.
1795 m. mirus A. Gelgaudui, pilis atiteko jo sūnui, buvusiam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų maršalkai, Mykolui Gelgaudui, o 1828 m. – pastarojo žmonai Eleonorai Gelgaudienei bei vaikams Antanui ir Jonui. Abu sūnūs buvo aktyvūs 1831 m. sukilimo dalyviai. Lenkų kariuomenės generolas A. Gelgaudas tapo vyriausiuoju sukilimo vadu Lietuvoje. 1831 m. gegužės mėn. jis su 16 000 kareivių atvykęs iš Užnemunės ties Gelgaudiškiu persikėlė per Nemuną ir įsirengė stovyklą netoli savo tėvonijos. Iš čia prasidėjo jo vedamų sukilėlių kovos Lietuvoje. Deja, sukilėliams pralaimėjus, A. Gelgaudas nespėjo atsitraukti ir žuvo. Jo brolis, sukilimo dalyvis J. Gelgaudas, iki tol rūpinęsis pilimi, pasitraukė į Prūsiją. Už dalyvavimą sukilime abu broliai buvo pripažinti valstybiniais nusikaltėliais, jų pilis nusiaubta, apgriauta ir išplėšta, o 1832 m. perimta caro valdžios nuosavybėn. Tik 1867 m. pilį ir dvarą perėmė Gelgaudų turto paveldėtojas dvarininkas Stanislovas Puslovskis, tačiau jis nebeįstengė atnaujinti ir išlaikyti didžiulės rezidencijos – vakarinis pilies korpusas paverstas grūdų sandėliu, rytinis korpusas beveik sugriuvo, apie 1919 m. nugriuvo šiaurės rytų bokštas. 1925 m. dvarą nusavino Lietuvos valstybė, , jie iš varžytinių parduoti iš JAV atvykusiam kunigui A. Petraičiui, kuris netrukus mirė. Tarpukariu čia veikė vienuolių saleziečių vienuolynas, uždarytas Antrojo pasaulinio karo metais. 1934 m. pilies griuvėsius, nusiaubtus 1927 m. gaisro, pasiūlyta perimti Švietimo ministerijos Kultūros departamentui, o 1935 m. ji perduota Švietimo ministerijos Archeologijos komisijai. Nuo to laiko pilis buvo įvairių kultūros ir švietimo įstaigų žinioje. Negyvenama ir apleista ši pilis nebuvo dažnai perstatinėjama, todėl iki mūsų dienų jos architektūra pakito palyginti nedaug. Architektūros požiūriu šiandien tai yra autentiškiausia XVII–XVIII a. Lietuvos rezidencinė pilis. Iš keturių pilies korpusų išliko trys: seniausias rytinis, XVIII a. buvęs svarbiausias pietinis ir vakarinis. Pastarojo korpuso kampuose stovi du iš buvusių keturių pilies bokštų. Šiaurinio korpuso vietoje – išvalyti ir restauruoti šios pastato dalies rūsiai. 1961 m. Panemunės pilis įtraukta į Lietuvos architektūros paminklų sąrašą.
Nuo 1982 m. Panemunės pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai. 2009 m. Panemunės pilis pradėta atstatyti, bandoma atkurti buvusi pilies išvaizda – atstatomi nugriauti du gynybiniai bokštai bei vienas iš pilies korpusų, taip atkuriama buvusi pilies struktūra su uždaru kiemu. 2013 metais pilis po rekonstrukcijos vėl atidaryta lankytojams. Nuo 2014 metų Panemunės pilyje atidarytas keturių viešbutis su restoranu „Best Baltic Panemunės pilis“. Viešbutyje yra 13 kambarių, o bokšto rotondoje įkurta posėdžių salė.
Pilis internetiniuose šaltiniuose skamba iš ties įdomiai, nuotraukose atrodo įspūdingai, tad nekantraujame pamatyti didingus mūrus, muziejaus sales, kuriose gal ir nesitikime didelės autentikos, tačiau norisi pamatyti įspūdingas freskas, atkurtą autentišką pilies interjerą, įkopti į bokštus, pasižvalgyti 5 karkarsinių tvenkinių parke ir būtinai - pasivaikščioti pilies požemiuose. Pirminis vaizdas iš tiesų nenuvylė - žalia, gausiais lapuočiais apaugusi teritorija, seni tvenkiniai ir didingi mūrai iš pirmo žvilgsnio apie jokį nusivylimą nekalbėjo. Maža automobilių aikštelė (joje yra ir veikiantys, atviri biotualetai) buvo prigrūsta įvairių transporto priemonių, mašinos zujo abiejais keliukais, kuriais galima pasiekti pilį, birbė motociklų motorai, netilo kalbos (ne tik lietuviškai) ir garsi muzika. Aikštelėje ir jos prieigose gausiai pristatytų transportų priemonių kelionės tikslas iš ties buvo sunkokai nusakomas: ar tai vienos dienos lankytojai, viešbučio svečiai, švenčiantys šventes? Tikriausiai visko po truputį, tačiau matyti tiek žmonių prie objekto reiškia viena - jis iš ties populiarus ir patrauklus - tikriausiai kiekvienam dėl skirtingų priežasčių.
Žinoma, pirmiausia pamatėme pilies išorę ir du aukštus bokštus, tačiau apie juos gal kiek vėliau. Pirmiausia norisi pradėti nuo muziejaus. Į pilies kiemą, grįstą akmenimis, vedė plačiai atverti, sunkūs metaliniai vartai. Atsidūrus kieme objekto situacija tampa aiški: geriausiai, moderniausiai restauruotas kairysis sparnas, kur įrengtas viešbutis ir restoranas. Ties centru, prie restorano prigludęs aiškiai restauruotas muziejus. Tuo tarpu dešinėje pastatas aiškiai apleistas/ nebaigtas remontuoti. Prie jo sienų prigludusios kelios prekybininkų palapinės su suvenyrais, prieskoniais, kosmetika ir kitais niekučiais. Prisikaitę apie pilies autentiškumą, freskas ir kitus paveldo stebuklus, pirmiausia planavome aplankyti muziejų. Kaina visiškai nedidelė, net sakyčiau juokinga (2 Eur suaugusiems; 1 Eur vaikams), tačiau deja, bet šitam muziejuje (bent šiuo metu) nėra ką lankyti!
Vienintelė, šiek tiek daugiau dėmesio verta ekspozicija - įrengtas virtuvės kambarys su duonkepėmis krosnimis, kurios beje neveikia ir yra tik parodinės. Šalia galima matyti ir ližes, sukrautas malkas, rėtį sijojimui, kubilus vandeniui, geldą tešlos minkymui - iki smulkmenų. Kadangi ši ekspozicija pasitinka dar iki bilietų kasos - nuteikia įdomiam turui po pilį ir mūsų lūkesčiai ima dar labiau augti.
Priešais kasas įrengta dar viena virtuvei priklausanti ekspozicija, kuri regis susilaukia nemažai dėmesio iš prie kasos lūkuriuojančių tėvų mokyklinio amžiaus vaikų. Tačiau toliau, einant į muziejų, mano akimis seka ne itin logiški ir dėmesio neverti eksponatai: tarkim kamarėlė su podėlio (virtuvės sandėlio) lentynomis - tuščia; vietomis padėlioti studentų darbų, visiškai nesusijusių su pilimi ar istorija - tarkim suknelė iš pėdkelnių! Galiausiai dauguma kompiuterių tiesiog neveikė, projektoriai buvo išjungti ir neteikė absoliučiai jokios informacijos.... Apmaudu ir tikrai kalbame ne apie du eurus, o apie lūkesčius ir nusivylimus.
Ir nors eksponatai visiškai manęs nežavėjo, neturėjo nieko bendro su atkurta pilies istorija, tačiau turiu pagirti nepriekaištingą vidaus patalpų rekonstrukciją - beveik euro remontas! Mano, kaip istorikės akimis tai apmaudi klaida - baltos gipsinės (gal gipsinės?) sienos neturi nieko bendro su autentiškumu - juk kalbame apie plytinę pilį! Tačiau tiek jau to - smagu matyti, kad bent jau remontuojama, o ne apleista, kaip krūva įvairių dvarų per visą Lietuvą, neturinčių nei aiškių šeimininkų, nei ateities planų ir pamažu nykstančių užmarštyje...
Visgi, mūsų dar laukė bokštas ir karceris. Realiai, kiek pilių Lietuvoje iš ties turime? O kiek pilių turi bokštus, į kuriuos vis dar galima saugiai užkopti? Tikriausiai būtent bokštas išgelbėjo muziejų nuo visiško fiasko. Apvali bokšto rotunda pasitiko sulipdytomis plytų sienomis ir ratu sudėtomis grindimus su anga karceriui (apie ją dar būtinai pakalbėsime). Septynių aukštų bokšte laiptai tikriausiai galėjo būti įviji - tokie suteikia erdvės lipant ir tikriausiai yra populiariausias aukštų statinių sprendimas. Visgi, septynis aukštus viršun kopėme siauromis, vienam žmogui kopti tinkamomis, o kai kuriuose aukštuose ir itin stačiomis, laiptų pakopomis, kurie labiau priminė kopėčias nei realius laiptus.
Kiekviename aukšte sustodavome žvilgtelėti pro siaurus langelius į besikeičiantį peizažą išorėje ir vis labiau atsiveriančią Nemuno pakrančių panoramą. Kylant aukščiau kinta ir bokšto angos - jei žemesniuose aukštuose jos pačios, tai kopiant aukštyn palaipsniui siaurėja; jei pradžioje langai turi realų stiklą, tai vėliau pridengiami akrilo lakštu, o galiausiai ir tiesiog tinkleliu nuo paukščių; jei pradžioje langai arkos formos, aukščiau matome kryžiaus formos šaudymo angas.
Užlipus į bokšto viršų į veidą tvoksteli sutroškusio oro ir tvankumos kvapas - atidaryti visi trys langeliai, tačiau karšta kaip geroje pirtyje. Langeliai viršuje kiek didesni, atidaromi, tačiau panorama visai nėra įspūdinga - Nemuną užstoja seni, kad ir gerai praretinti parko lapuočiai ir šioje Nemuno pusėje esantys medžiai. Užtat puikiai matosi anas Nemuno krantas plačiai iki pat miško, tad visai nenuostabu, kad strateginėje vietoje pastatyta medinė pilis tikriausiai iki pat 1604 m. turėjo gynybinę paskirtį. Viršuje bokšto aikštelė siaubingai maža net ir trims žmonėms, nemenką jos dalį užima laiptai, tvankuma ir apačioje lūkuriuojanti šeima, laukianti atsilaisvinančios aikštelės, neleidžia per ilgai užsibūti ar pasidaryti įmantrią fotosesiją - norisi kuo greičiau tyro oro, tad ilgai nestoviniavę leidžiamės žemyn.
Iš išorės abu pilies bokštai atrodo skirtingai, taip, jie vienijami vienodos stilistikos, tačiau valstybinio išorėje likusi dalis autentikos ir matomos raudonos plytos, tuo tarpu privatus nudailintas. Būtent pastarąjį turistai fotografuoja daugiausiai. Įkeliu nuotraukas palyginimui - kairėje valstybinis, pietvakarinis bokštas; dešinėje - privatus. Tiesa, visose nuotraukose jie abu atrodo nors ir kiek skirtingai, tačiau iš ties įspūdingai. Jei dairysitės nuotraukų internetu - bene visuose dominuoja privatus bokštas, kuris geriau matomas ir nuo visų privažiavimų į pilį.
Dar vienas iš ties unikalus pilies aspektas yra karceris - kalėjimas. Apvali plytinė patalpa su anga grindyse. Va tie meniški apdegę žmogeliukai, kurie yra Dailės akademijos studentų darbai, nors ir į temą, bet visiškai nepatiko, nuo jų dvelkė pelėsiu ir drėgme. Jau geriau būčiau nusileidusi apžiūrėti karcerio dugno, tačiau tokios galimybės neturėjome. Apskritai - žemiau matyti tik menkai apšviesta apvali duobė, kurioje įtupdytas dar kažkoks šedervas, kuris labai menkai matomas iš viršaus. Iš principo asmeninis pilies kalėjimas Lietuvoje yra unikalu. Ji buvo naudojama valstiečiams bei pilies tarnams nesumokėjusiems mokesčių ar kaip kitaip prasikaltusiemsįkalinti, suprask, susimąstyti ir atvesti į protą. Prasikaltėlis žemyn, beveik šešis metrus buvo nuleidžiamas prikabintomis virvėmis, tačiau koks likimas jo laukdavo paskui - nepasakojama. Atskirų rašytinių šaltinių šia tema irgi netyrinėjau, bet manau dauguma po paros tokiame karceryje skubėdavo susimokėti mokesčius, o ir pilies šeimininkui kalinių mirtis vargiai galėjo būti naudinga, nors tikriausiai tokių atvejų (bent jau tikimybių teorijos pagrindu) turėjo pasitaikyti.
Ir viskas - absoliučiai visa ekspozicija ir lankytini objektai muziejuje? O kur mūsų požemiai ir išlikusios XVII–XVIII a. freskos? Kur atkurta istorija? Jautėmės nusivylę, tačiau apsukę pilį ratu aiškiai pamatėme, kad dalis pilies šiuo metu remontuojama, vyksta rekonstrukcija, tad belieka tikėtis, kad ilgalaikėje perspektyvoje muziejus nebus toks skurdus ir turės daugiau ką parodyti, papasakoti ilgą ir turtingą pilies istoriją atkurtais interjerais, gyvenamosiomis patalpomis, būdingomis vienam ar kitam periodui; užkonservuotas garsiąsias freskas, ir tuos "gerai išsilaikius požemius" į kuriuos šį kart niekaip neįsibrovėme. Gaila, mat tikėjomis pamatyti daugiau istorijos, nei realiai pamatėme.
Tikriausiai prie šiokio tokio nusivylimo prisidėjo ir viešbutis + restoranas įkurtas dalyje pilies. Internete pilna įspūdingų kambarių, valgomųjų, bendrųjų erdvių, įrengtų iš ties prabangiai, karališkai. Kur jau ten negundys - internete nuotraukos tiesiog dieviškai gražios, unikalus interjeras, saikinga prabanga... Į restoraną tik įkišome nosį, trumpam, nors kainos pasirodė visai įkandamos normaliems pietums pilyje, tačiau ne šį kartą. Na o viešbutyje - vieną dieną tikrai apsistosime romantiškam savaitgaliui ar nakčiai. Gaila, kad jis neveikė prieš dešimtmetį, kai planavome savo vestuves - atrodo puiki vieta tokiai šventei!
Ilgiau neapsistoję ties pilimi, skubėjome apžiūrėti senų tvenkinių sistemą, šimtamečius menantį parką ir Gelgaudų ąžuolą. Senus, regis net apdumblijusius ir vargiai gylio turinčius tvenkinius vienas su kitu jungia žemėjanti, laiptinė sistema, tad tas pats vanduo cirkuliuoja visuose penkiuose tvenkiniuose. Visi jie vienas šaliai kito, tačiau gana gausiai apaugę lapuočiais, tad sukuria unikalius pavėsius. Parkas aiškiai kruopščiai prižiūrimas, visuomet nupjauta žolė tiesiog kviečia piknikui ar pietums saulėkaitoje ar galingo medžio pavėsyje.
Pietaujant netrunka prisistatyti būrelis ančių, vandenyje matome būreliais plaukiojančius karosus, kurie kartas nuo karto šokteli iš vandens, o netrukus vieno iš tvenkinių pakraštyje pasirodo ir garnys. Iki kelių įsibridęs ilgu snapu makaluoja po vandenį, o paskui, pabaidytas išsipuošusių krikšynas švenčiančiųjų balionų bei matomai planuojamos fotosesijos, nuplasnoja link kalnelio priešais pilį. Dauguma žmonių gausiai apsėdę parko suolelius ar sugulę tiesiog ant žolės mėgaujasi ramybe, šilta sekmadienio popiete ir vienas kito draugija... Papietavę skubame šiek tiek pasifotografuoti, tačiau daugumą nuotraukų tiesiog paliksiu sau - regis šis įrašas ir taip darosi per ilgas?
Kadangi prie Nemuno būname iš ties retai, pasiūlau šeimynai lipti į šalia parko esančią kalvą pasidairyti, ar kartais tarp medžių neatsivers vaizdingos, didžiausios Lietuvos upės panorama, tačiau nustembame pamatą raudonų plytų statinį, apie kurį mūsų pirminiame šaltinyje nebuvo jokios informacijos. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė kaip koplyčia, tačiau gerokai per maža maldos namams, tad aš padariau išvadą, jog tai turėtų būti laidojimo koplyčia, tačiau nežinojau, nei kuriam laikotarpiui ją reiktų priskirti, nei kas čia buvo laidojama.
Tik namuose išsiaiškinau, kas tai per statinys ir nustebau, kad koplyčia 1996 m. įtraukta į LR Kultūros vertybių registrą! Atrodo kraupiai apleista, griūvanti ir byranti... Beje, ir aplink ją esantis miškas iš esmės turėtų būti parko dvaro tąsa, tačiau regis ta parko dalis tokia sulaukėjusi, kad labiau primena apleistą miškelį ar sulaukėjusį parką nei dvaro parko teritoriją. Tikriausiai nekeista, kad ir žmonės ant kalvelės nelipa ir tikriausiai koplyčios nelanko. O koplyčia iš tiesų yra Vytėnų laidojimo koplyčia, pastatyta 1937 metais vienuolių saleziečių. Į koplyčios rūsį iš Skirsnemunės bažnyčios buvo perkelti saleziečių globėjo kunigo Antano Petraičio, mirusio 1933 m., palaikai. Antrojo pasaulinio karo metu jie vėl buvo grąžinti į Skirsnemunės bažnyčią. 1930 m. testamentu A. Petraitis įgytą turtą buvo perdavęs saleziečių kongregacijai. Raudonų plytų koplyčia vienos patalpos su kiek aukštesne presbiterija. Dviejų šlaitų stogas su kupolu. Laidojamo rūsyje turėtų būti 4 aukštais išdėstytos stačiakampės laidojimo nišos, tačiau mes neturėjome jokių šansų patekti ne tik į rūsį, bet ir į koplyčios vidų. Įėjimas apsaugotas grotomis nuo didesnio niokojimo, tačiau amžiaus tėkmė regis dar ilgai naikins koplyčios sienas...
Galiausiai mūsų tyrinėjimai baigėsi apkeliavus visą pilį, išnaršius parko kampelius, taip ir neradus gražios panoramos į Nemuno upę... Aplankėme pilį ir turiu pastebėti, kad jos rekonstrukcija iš ties sėkminga, palyginus su 2007 m. nuotraukomis. Apsilankyti iš ties rekomenduoju, bet gal didelių lūkesčių dėl muziejaus neturėkite, užtat būtinai įtraukite į išvyką pietus restorane ir būtinai skirti šiek tiek laiko parke su knyga ar užkandžiais. Na o aš savo ruožtu labai tikiuosi susiorganizuoti nakvynę pilyje - ar dažnai pasitaiko tokios galimybės?
Iš išorės abu pilies bokštai atrodo skirtingai, taip, jie vienijami vienodos stilistikos, tačiau valstybinio išorėje likusi dalis autentikos ir matomos raudonos plytos, tuo tarpu privatus nudailintas. Būtent pastarąjį turistai fotografuoja daugiausiai. Įkeliu nuotraukas palyginimui - kairėje valstybinis, pietvakarinis bokštas; dešinėje - privatus. Tiesa, visose nuotraukose jie abu atrodo nors ir kiek skirtingai, tačiau iš ties įspūdingai. Jei dairysitės nuotraukų internetu - bene visuose dominuoja privatus bokštas, kuris geriau matomas ir nuo visų privažiavimų į pilį.
Dar vienas iš ties unikalus pilies aspektas yra karceris - kalėjimas. Apvali plytinė patalpa su anga grindyse. Va tie meniški apdegę žmogeliukai, kurie yra Dailės akademijos studentų darbai, nors ir į temą, bet visiškai nepatiko, nuo jų dvelkė pelėsiu ir drėgme. Jau geriau būčiau nusileidusi apžiūrėti karcerio dugno, tačiau tokios galimybės neturėjome. Apskritai - žemiau matyti tik menkai apšviesta apvali duobė, kurioje įtupdytas dar kažkoks šedervas, kuris labai menkai matomas iš viršaus. Iš principo asmeninis pilies kalėjimas Lietuvoje yra unikalu. Ji buvo naudojama valstiečiams bei pilies tarnams nesumokėjusiems mokesčių ar kaip kitaip prasikaltusiemsįkalinti, suprask, susimąstyti ir atvesti į protą. Prasikaltėlis žemyn, beveik šešis metrus buvo nuleidžiamas prikabintomis virvėmis, tačiau koks likimas jo laukdavo paskui - nepasakojama. Atskirų rašytinių šaltinių šia tema irgi netyrinėjau, bet manau dauguma po paros tokiame karceryje skubėdavo susimokėti mokesčius, o ir pilies šeimininkui kalinių mirtis vargiai galėjo būti naudinga, nors tikriausiai tokių atvejų (bent jau tikimybių teorijos pagrindu) turėjo pasitaikyti.
Ir viskas - absoliučiai visa ekspozicija ir lankytini objektai muziejuje? O kur mūsų požemiai ir išlikusios XVII–XVIII a. freskos? Kur atkurta istorija? Jautėmės nusivylę, tačiau apsukę pilį ratu aiškiai pamatėme, kad dalis pilies šiuo metu remontuojama, vyksta rekonstrukcija, tad belieka tikėtis, kad ilgalaikėje perspektyvoje muziejus nebus toks skurdus ir turės daugiau ką parodyti, papasakoti ilgą ir turtingą pilies istoriją atkurtais interjerais, gyvenamosiomis patalpomis, būdingomis vienam ar kitam periodui; užkonservuotas garsiąsias freskas, ir tuos "gerai išsilaikius požemius" į kuriuos šį kart niekaip neįsibrovėme. Gaila, mat tikėjomis pamatyti daugiau istorijos, nei realiai pamatėme.
Tikriausiai prie šiokio tokio nusivylimo prisidėjo ir viešbutis + restoranas įkurtas dalyje pilies. Internete pilna įspūdingų kambarių, valgomųjų, bendrųjų erdvių, įrengtų iš ties prabangiai, karališkai. Kur jau ten negundys - internete nuotraukos tiesiog dieviškai gražios, unikalus interjeras, saikinga prabanga... Į restoraną tik įkišome nosį, trumpam, nors kainos pasirodė visai įkandamos normaliems pietums pilyje, tačiau ne šį kartą. Na o viešbutyje - vieną dieną tikrai apsistosime romantiškam savaitgaliui ar nakčiai. Gaila, kad jis neveikė prieš dešimtmetį, kai planavome savo vestuves - atrodo puiki vieta tokiai šventei!
Ilgiau neapsistoję ties pilimi, skubėjome apžiūrėti senų tvenkinių sistemą, šimtamečius menantį parką ir Gelgaudų ąžuolą. Senus, regis net apdumblijusius ir vargiai gylio turinčius tvenkinius vienas su kitu jungia žemėjanti, laiptinė sistema, tad tas pats vanduo cirkuliuoja visuose penkiuose tvenkiniuose. Visi jie vienas šaliai kito, tačiau gana gausiai apaugę lapuočiais, tad sukuria unikalius pavėsius. Parkas aiškiai kruopščiai prižiūrimas, visuomet nupjauta žolė tiesiog kviečia piknikui ar pietums saulėkaitoje ar galingo medžio pavėsyje.
Pietaujant netrunka prisistatyti būrelis ančių, vandenyje matome būreliais plaukiojančius karosus, kurie kartas nuo karto šokteli iš vandens, o netrukus vieno iš tvenkinių pakraštyje pasirodo ir garnys. Iki kelių įsibridęs ilgu snapu makaluoja po vandenį, o paskui, pabaidytas išsipuošusių krikšynas švenčiančiųjų balionų bei matomai planuojamos fotosesijos, nuplasnoja link kalnelio priešais pilį. Dauguma žmonių gausiai apsėdę parko suolelius ar sugulę tiesiog ant žolės mėgaujasi ramybe, šilta sekmadienio popiete ir vienas kito draugija... Papietavę skubame šiek tiek pasifotografuoti, tačiau daugumą nuotraukų tiesiog paliksiu sau - regis šis įrašas ir taip darosi per ilgas?
Kadangi prie Nemuno būname iš ties retai, pasiūlau šeimynai lipti į šalia parko esančią kalvą pasidairyti, ar kartais tarp medžių neatsivers vaizdingos, didžiausios Lietuvos upės panorama, tačiau nustembame pamatą raudonų plytų statinį, apie kurį mūsų pirminiame šaltinyje nebuvo jokios informacijos. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė kaip koplyčia, tačiau gerokai per maža maldos namams, tad aš padariau išvadą, jog tai turėtų būti laidojimo koplyčia, tačiau nežinojau, nei kuriam laikotarpiui ją reiktų priskirti, nei kas čia buvo laidojama.
Tik namuose išsiaiškinau, kas tai per statinys ir nustebau, kad koplyčia 1996 m. įtraukta į LR Kultūros vertybių registrą! Atrodo kraupiai apleista, griūvanti ir byranti... Beje, ir aplink ją esantis miškas iš esmės turėtų būti parko dvaro tąsa, tačiau regis ta parko dalis tokia sulaukėjusi, kad labiau primena apleistą miškelį ar sulaukėjusį parką nei dvaro parko teritoriją. Tikriausiai nekeista, kad ir žmonės ant kalvelės nelipa ir tikriausiai koplyčios nelanko. O koplyčia iš tiesų yra Vytėnų laidojimo koplyčia, pastatyta 1937 metais vienuolių saleziečių. Į koplyčios rūsį iš Skirsnemunės bažnyčios buvo perkelti saleziečių globėjo kunigo Antano Petraičio, mirusio 1933 m., palaikai. Antrojo pasaulinio karo metu jie vėl buvo grąžinti į Skirsnemunės bažnyčią. 1930 m. testamentu A. Petraitis įgytą turtą buvo perdavęs saleziečių kongregacijai. Raudonų plytų koplyčia vienos patalpos su kiek aukštesne presbiterija. Dviejų šlaitų stogas su kupolu. Laidojamo rūsyje turėtų būti 4 aukštais išdėstytos stačiakampės laidojimo nišos, tačiau mes neturėjome jokių šansų patekti ne tik į rūsį, bet ir į koplyčios vidų. Įėjimas apsaugotas grotomis nuo didesnio niokojimo, tačiau amžiaus tėkmė regis dar ilgai naikins koplyčios sienas...
Galiausiai mūsų tyrinėjimai baigėsi apkeliavus visą pilį, išnaršius parko kampelius, taip ir neradus gražios panoramos į Nemuno upę... Aplankėme pilį ir turiu pastebėti, kad jos rekonstrukcija iš ties sėkminga, palyginus su 2007 m. nuotraukomis. Apsilankyti iš ties rekomenduoju, bet gal didelių lūkesčių dėl muziejaus neturėkite, užtat būtinai įtraukite į išvyką pietus restorane ir būtinai skirti šiek tiek laiko parke su knyga ar užkandžiais. Na o aš savo ruožtu labai tikiuosi susiorganizuoti nakvynę pilyje - ar dažnai pasitaiko tokios galimybės?
Panemunės pilies ieškokite:
Vytėnų g. 53, Pilies I k. 74464, Skirsnemunės sen., Jurbarko r.
Vietos korrdinatės: 55.09940081334661, 22.98647435492049
Ačiū, kad skaitote,
Gėlėta kosmetinė
Jūsų komentaras - geriausias atlygis ir didžiausia motyvacija!
Komentarai
Rašyti komentarą