Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

PAPLEPĖKIM. Apie pilvuką, nėštumo džiaugsmus, papildomus kilogramus ir kitas patirtis...

Šiandien pagalvojau, kad visiškai nenoriu rašyti jokių apžvalgų ir nieko, kas susiję su kosmetika. Sekmadienį, gal ne kiekvieną, tačiau kartą ar du per mėnesį, noriu skirti paprastiems, kasdieniškiems pokalbiams ir tiesiog pasidalinti patirtimi, pamąstymais ar papliurpti kažkokiomis pastarojo meto aktualijomis, tiesiog papliurpti. 😉

Iš tiesų, apie didžiausio savo gyvenime stebuklo laukimą, pilvuko laikus ir 9 mėnesius pakalbėti, papasakoti ir šiaip, pasidalinti visokia patirtimi, aš galvojau jau senai, tačiau žinau, kad mane skaito ne tik merginos, moterys, tačiau ir jaunos mergaitės, tad ilgai dvejojau, ar tokia patirtis, tokio tipo pokalbis bus aktualus ir įdomus jums? Galiausiai, tiesiog nusprendžiau parašyti, vienaip ar kitaip toms, kurioms neaktualu, tikriausiai tiesiog neskaitys. Juk taip pat ir su bet kuriuo straipsniu ar įrašu - neįdomi tema ir neskaitome. 😉

41-a savaitė

Aš kažkur forumo įrašuose jums esu sakiusi, kad nėštumo ir kūdikio savo gyvenime laukėme labai ilgai, gerus 4 metus. Iš tiesų, ne tai kad neplanavome, tikrai planavome ir keturis metus labai laukėme, tačiau aš turėjau šiokių tokių nesklandumų su hormonų pusiausvyra. 2009 metais galvos smegenyse buvęs auglys sutrikdė hipofizio liaukos veiklą ir teko ilgai reguliuoti hormonus vaistais, kol mus galiausiai pavyko. Tad aš puikiai suprantu tas moteris, tas šeimas, kurios laukia nesulaukia gandrų, kurios negali imti ir paprastai pastoti. Suprantu jų neviltį, nusivylimus, emocijų šuolius, ašaras, beprotišką nėštumo laukimą ir tą nepalaužiamą viltį - kada nors, o gal jau dabar... na gerai, sekantį mėnesį... vėliau... va dabar bus... ir nusivylimą, kai nepavyksta, ašaras ir emocijas. Tačiau šį kartą apie tai nekalbėsime, galbūt kada nors galėsiu parašyti plačiau šia tema, tačiau man reikia žinoti, ar jums įdomu ir pačiai apsiprasti su ta mintimi, kad galėčiau tai viešinti visam pasauliui...

Grįžtam prie temos... Iš tiesų, kad laukiuosi sužinojau tik po kraujo tyrimo, atlikto poliklinikoje, nors gerą savaitę iki gerosios naujienos jaučiau, kad tikriausiai, taip aš maniau kad mano pilvuke apsigyveno angeliukas... Tačiau žinote, dėl ankstesnės patirties nenorėjau įsikalbėti sau, apsidžiaugti ir paskui nusivilti, jei kartais tai nebūtų tiesa. Bet, kai gydytoja patvirtino mano įtarimus - negaliu net apsakyti, koks džiaugsmas mane apėmė, kokia euforija ir kokia laimė... Tai žodžiais nenusakomas jausmas, tas džiaugsmas, kartu su netikėjimu, ar tikrai? negali būti, na kažkas nerealaus... Ir žinokite, vis dar 100% netikėjau, kol nepamačiau mažos, užsimezgusios gyvybės monitoriaus ekrane.

Aš visuomet buvau ir esu iš tų emociškų ir greitai užsiplieskiančių žmonių, dažnai jautriai sureaguojančių į kitų žmonių poelgius, pasakymus ir pergyvenančių, kiekvieną žodį perkratančių asmenybių. Iš tiesų, tikriausiai būtent nėštumas mane pakeitė ir po jo dingo tas perdėtas reagavimas į viską, dabar man dažniausiai vienodai, ką kas mano, iš tiesų, kiekvieno žmogaus laisva valia mąstyti ir galvoti kas ką nori, kaip ir žodžio laisvė sakyti ir išsakyti savo nuomonę. Taigi, nėštumo metu aš nurimau, ėmiau mažiau reaguoti į tai, ką man sako kiti, net kai ant manęs rėkia, reiškia nepasitenkinimą vienu ar kitu dalyku... pamenu tokiomis akimirkomis apsikabindavau pilvuką (ypatingai nėštumo pradžioje) ir sakydavau sau bei mažiukui, kad viskas bus gerai, aš išliksiu rami dėl tavęs, mano sūnau... Ir išlikdavau, iki pat gimdymo. Dabar kai pagalvoju, antroje nėštumo pusėje net nereikėdavo stengtis - buvau nepaprastai rami, tokia rami, kaip niekad. Ir visad jaučiausi mieguista, norėjau ilsėtis, nesidrąskiau, kartais praleisdavau tinklaraščio įrašus ir tiesiog eidavau miegoti. Taip, kalbant apie emocijas, nėštumo metu nemažai moterų tampa labai emocionalios, jautrios, skundžiasi hormonų audromis, bet man to nebuvo, man atvirkščiai, tokia vidinė ramybė ir žinojimas, kad viskas bus gerai (nors dėl hormonų disbalanso, viskas galėjo būti ne taip sklandžiai ir su mažyliu buvome visą laiką įtraukti į rizikingo nėštumo įskaitą). Tad realiai, kaip nėštumas jus paveiks, priklauso nuo labai daug ko, galbūt padeda tikėjimas, kad aš būsiu rami, bandymas tikėti tuo, jog būsimo vaikučio elgesys labai priklausys nuo to, kokia būsiu laukimo metu. Tikriausiai ne veltui sakoma "jei nemiegosi kai lauksiesi - vaikas nemiegos naktimis", "jei būsi nervinga - vaikas bus nervingas ir neramus". 

Kalbant apie miegojimą naktimis - paskutinius nėštumo mėnesius aš nebegalėjau miegoti naktimis, buvo nepaprastai sunku užmigti, keldavausi kas porą valandų ir ilgai vartydavausi lovoje. Tačiau tikriausiai tai suprantama - didelis pilvas, papildomas svoris ir nuolatinis noras nubėgti į tualetą. Su tais tualetais čia dar viena įdomi istorija - vienas nepatogiausių dalykų, nuolat, kažkur išėjus akimis ieškoti, ar kavinė, parduotuvė ar dar kažkokia vieta netoli turi tualetą, nes oi kaip greitai užsimanai... 😁 Čia man asmeniškai tikriausiai didžiausias nepatogumas viso nėštumo metu. Na, gal dar nuolat ištinusios kojos ir lengvai patinusios rankos. Įsivaizduojat, kojos netilpo į jokius batus, galėjau apsiauti tik Ugg, kurie visu dydžiu per dideli. O kojos, siaubas, kaip kaladės... iki šiol esu dėkinga vyrui, kuris dažną vakarą man masažuodavo pėdas ir nors truputį palengvindavo nuovargį ir jaučiamą diskomfortą.

Dauguma moterų laukdamosi sako, kad kažko nepaliaujamai nori ar užsimano. Mano keisčiausias dalykas buvo pabudus 3 valandą nakties žadinau vyrą, buvo gruodis, o aš užsimaniau braškių su grietinėle. Na ir kur tu gausi braškių žiemą, nakties metu? Aišku, nuėjau miegoti be braškių 😆 Kažkokių labai įmantrių dalykų maistui neturėjau, kaip kad rauginti agurkėliai, - aš jų nenorėjau. Pusę nėštumo norėjosi visko, kas aštru, o paskui, visko kas saldu. Galėdavau kimšti ir kimšti viską iš eilės, o taip ir darydavau, kartais net nakties metu atsibudusi keliaudavau iki šaldytuvo arba vaisių krepšio, kad suvalgyčiau 101-ą obuolį per parą. Gal tik vienintelis dalykas, kad negalėjau pakęsti bananų kvapo, nenorėjau matyti bananų ir nuo jų skonio mane pykindavo. Nors šiaip jau visą nėštumo laiką pykino tik savaitę - neturėjau to šlykštaus pirmojo semestro, ar kartais visus 9 mėnesius užsitęsusio šleikštumo jausmo. Ir man iš tiesų pasisekė, nes kiek kalbame su mamytėmis, daugumą jų stipriai pykindavo ir stipriai krisdavo svoris, kad buvo pakankamai pavojinga ne tiek mamytei, kiek mažai gyvybei.

Tikriausiai aktualiausias klausimas besilaukiančioms ir planuojančioms yra kiek svorio priaugama? Iš ties, tai kiekvienos moters organizmas skirtingas, ir svorio priaugimas labai priklauso nuo turimos genetikos, nuo to, kiek judate, kiek valgote, kaip organizmas pasisavina medžiagas ir t.t. Aš priaugau 12 kg, nei daug nei mažai, tačiau paskutinę 41 savaitę (taip, aš pagimdžiau 41, ne 40 savaitę) judėjau jau lėtai, sunkiai ir vis papuškuodama. Na kur tokį svorį nešioti? Sunku, jaučiausi kaip balionėlis, arbūzas ar meškutė, nors iki pat tol pakankamai daug judėjau ir kimšau kaip reikalas, bet pats sunkumas man atsirado tik suėjus terminui, paskutines 7 dienas. Vėlgi, kai kurios mamytės priauga 8 kg, kai kurios 20 kg - ir viskas čia labai normalu, anksčiau ar vėliau tas svoris nukrenda ir dauguma grįžta į pradines formas, daugmaž. Na, klubai po gimdymo tikrai tapo platesni, o visa kita - kaip buvę. 😉

30-ta savaitė

Taigi, pats laukimo laikotarpis visoms gali būti skirtingas: vienoms jis sunkiai pakeliamas, varginantis ir erzinantis; kitoms - pats geriausias ir maloniausias laikotarpis. Aš iš tų pastarųjų - man buvo palyginus nesunku, palyginus lengva. Aš daugiau koncentravausi į emocijas ir naujus pojūčius, negu į fizinius sunkumus ir įnorius. Nuostabiausias viso šio periodo dalykas yra žinojimas, kad netrukus tavo kūnas atves į pasaulį naują gyvybę, kuri bent kelis mėnesius matys, tikės ir kuriai reikės tik tavęs. Nerealus jausmas apima pajutus pirmuosius judesius, kurie pradžioje atrodo kaip drugelio plazdenimas pilvuke, paskui jie tampa aštrūs, ir galiausiai intensyvūs ir stiprūs spyriai ir niuksai. Vakarais, atsigulus sekdavau pilvukui pasakas, klausydavau klasikinės muzikos ir stebėdavau, kaip nuo kiekvieno prisilietimo mažasis juda, atsako į mano glostymus, o šalia esant tėčiui, banguodavo ir šokdavo visas pilvas... Kraitelio ruošimas ir svajinga šypsena, vis galvojant apie tai, kiek nedaug liko laukti iki susitikimo su stebuklu, pakeitusiu mane, pakeitusiu mano gyvenimą, suteikusiu jam visai kitokią prasmę...

Šiame įraše aš vis sakau sūnus, vaikas. Tikriausiai jums įdomu, kada sužinojau vaiko lytį? Žinokte labai ilgai mažylis slėpėsi ir nerodė, kas jis. Pamatėme tik likus kokioms 5 savaitėms iki gimimo! Tačiau aš visuomet jaučiau, visuomet žinojau, kad mano pilvuke gyvena berniukas, sūnus. Sunkiai paaiškinama nuojauta, tiesiog ji buvo tokia, ir visiškai pasitvirtino, kuo aš labai džiaugiuosi. Na, man nebuvo labai svarbu, mergaitė ar berniukas. Aš pati gal labiau norėjau mergaitės, juk ją galėčiau daugiau puošti, paaugus išmokyti dažytis, dalintis kosmetika, užsiimti visokiais mergaitiškai reikaliukais, dalytis paslaptimis... Tiek kad, šiandien aš jau nebeįsivaizduoju, kad galėtų būti kitaip - tai berniukas, sūnus, seneliams pasididžiavimas, o vyrui - giminės prątesėjas. 😋

Tad šiandienai atviro pokalbio tiek, aš keliauju apkabinti snaudžiančio sūnaus, pabučiuoti bei jam tyliai padėkoti už laimę, kurią jis atnešė į mūsų namus! Už tą džiaugsmą, už gyvenimo pilnatvę ir už tą visiškai kitokią ir naują prasmę. Jeigu turite kokių klausimų, klauskite, galbūt nepaminėjau kažko, kas jums svarbu ar įdomu? Ir būtinai parašykite, ar tokio, paplepėjimo tipo įrašai jums įdomūs. 😉




Ačiū, kad esate kartu,
Gėlėta kosmetinė šiandien visiškai mamiškos nuotaikos 😊
Iki sekančių susitikimų!

Komentarai