Sėdžiu jau gerą pusvalandį prie įžangos ir tiesą sakant visiškai nieko nesugalvoju... Gyvename įprasta rutina, kuri vadinasi "vaiko diena", kuri susideda iš ryto + darželio veiklų + namų ruošos ir išmokimo kažko naujo. Jaučiuosi grįžusi kelis metus atgal, kai dar buvau pilnu tempu mamytė ir vaikui reikėjo tik manęs. Va dabar suvokiau, kaip reikalinga vaikams socializacija, kiti vaikai ir veiklos atskirai nuo tėvų, aha, ir tiems mažiems 3-4 metų vaikams, kurie atrodo patys nelabai daug dar sugeba. Oi, kiek daug jie sugeba! Mama manęs į darželį neleido ir visą gyvenimą jaučiau tą plyšį, socialializacijos trūkumą darželinuko amžiuje ir va dabar žiūrėdama savo į savo vaiką matau, kad nelankydamas kolektyvo jis "kūdikėja". Hmm... kaip čia paaiškinus? Lankydamas darželį vaikas norėjo savarankiškumo ir laisvės, o dabar jam visą parą reikia mamos šalia, kažkas panašaus į dvimečio krizę (nelabai tinkamas žodis, gal geriau periodo požymis?) ir būdama pirmakartė mama net neį...