GĖLĖTA KOSMETINĖ

Iš Klaipėdos iki Papilės - maždaug pusantros valandos kelio automobiliu. Atstumas nėra didelis, tačiau atvykus susidaro įspūdis, lyg būtum nukeliavęs ne keliasdešimt kilometrų, o kelis šimtmečius atgal. Nedidelis Akmenės rajono miestelis slepia nepaprastai daug istorijos: čia gyveno Simonas Daukantas, stūkso du piliakalniai, išliko vienas įspūdingiausių Lietuvos geologinių objektų, o Ventos slėnis dovanoja vienus gražiausių kraštovaizdžių Žemaitijoje. Rankoje daugiau nei 150 milijonų metų senumo gyvūnijos ir augalijos fosilijos

Pirmiausia įrašą norisi pradėti nuo aiškaus akcento - pagrindinė šio įrašo nuotrauka yra skolinta, jos apačioje prierašas su autoriumi ir nuotraukos šaltiniu. Kai lankėmės Klaipėdos pilies muziejuje, dar nebuvo uždėtas stogas - jis stovėjo šalia, viskas buvo parengta ir po kelių dienų iškilmingai užkeltas ant pilies bokšto. Iš ties visai kitas vaizdas, kai pagrindinėje įrašo nuotraukoje pilies bokštas visame gražume, dėl to nekeliu maniškės. Aišku, būnant klaipėdiete, turėjau milijoną kartų ir krūvą dienų, kai galėjau nuvažiuoti ir nufotografuoti. Kelis kartus net buvau prasukusi visai šalia, tačiau tai pamiršdavau, tai reikalai ne tie.... O šiandien jau noriu pasidalinti Klaipėdos pilies muziejaus įspūdžiais, tad skolinuosi pagrindinę nuotrauką - visos kitos jau mano darytos, - dalinuosi įspūdžiais ir pamąstymais apie pilies muziejų. Foto: Juozas Kaminickas | Iš Klaipėda aš su tavimi

Ankstesniais metais mūsų kelionės po Lietuvą apsiribodavo vienu objektu, nes vaikas buvo mažas, kojytės greit pavargdavo, reikdavo daugiau miego ir visiškai pakakdavo kelių valandų kažką pamatyti. Kiekvienais metais pastebiu, kad mūsų kelionės tampa vis ilgesnės ir vis daugiau vietų vienos kelionės metu norisi aplankyti. Tarkim, jei anksčiau pakakdavo vieno pažintinio tako, tai šios kelionės metu pasigailėjau, kad nesuplanavau daugiau vietų iš anksto. Šiuose kraštuose yra ne vienas unikalus objektas, kurį norisi aplankyti, bet į vieną kelionę sutalpinti neįmanoma, o šį kart buvau suplanavusi tik pažintinio tako lankymą, bet... po jo teko greituoju būdu pridėti dar kelis objektus, nes jo tiesiog nepakako! Apie viską iš eilės - šiandien pasakoju apie dienos kelionę po unikalų Šilutės kraštą ir kelias vietas, kurias jau prieš kelis metus norėjau pamatyti.

Mes mėgstam tyrinėti įvairius Lietuvos kampelius, todėl šeimai kartas nuo karto organizuoju dienos išvykas, kurių metu išklausom kiekvieno šeimos nario poreikius, norus ir trokštamas veiklas. Tuomet kelias dienas iki kelionės daug naršau dėliodama maršrutą, atsižvelgiant į norus, oro sąlygas ir įdomesnius objektus esančius arčiau. Šį kart leidomės į mano gimtuosius kraštus, parodyti vaikui aukščiausio Žemaitijos kalno ir apylinkių, papasakoti legendų ir padavimų ir paiškylauti vienai dienai.

Mūsų šeimai patinka keliauti po Lietuvą, nors šiais metais tų kelionių buvo mažiau, bet labai norisi pasidalinti praeitais metais didžiulį įspūdį palikusia Orvidų sodyba su mistiniais šviesos ir šešėlių šokiais, muziejumi po atviru dangumi ir religija, pagonybe ir mistika alsuojančiomis akmens, medžio ir senų daiktų kompozicijomis. Tikėjomės vieno, pamatėme kitą, o širdimi jutome viso emocijų spektro šokį. 

Šilalės rajonas garsėja piliakalnių gausa, jų čia net 34! Tarp kurių ir lankytojų ypatingai pamėgtas, Padievaičio arba Kvėdarnos piliakalnis, garsus savo turtinga istorija, gražia aplinka ir patogia lankymui vieta. Praeitą savaitgalį, skaisčiai šviečiant saulei bei pučiant nemenkam pavasario vėjeliui, už parankės griebėme tėvelius ir skubėjome apžiūrėti 2021 m. atnaujinto, sutvarkyto piliakalnio.

Šią vasarą nemažai keliavom po Lietuvą ir apylinkes, rečiau ir dažniau lankomas vietas, tačiau įspūdžių bloge, iš kart po kelionių, nepalikau. Prieš kelias dienas pagalvojau, kad galbūt ruduo ir žiema yra puikus metas kelis įrašus, kuriems turiu daugiau nuotraukų, parengti. Šiandien apie Ventės ragą, kuris man sukelia daug nostalgiškų atsiminimų: pirmą kart lankant šią vietą man buvo 8-9 metai, kelionė atrodė nepaprasta: gidas, įdomi ekskursija muziejuje, sutiktas tuometinis valstybės vadovas (A. Brazauskas); antrą kart čia lankiausi po metų, su klase. O pastaraisiais metais, bemaž kiekvienais metais sugrįžtu vejama gal nostalgijos, gal tų magiškų atsiminimų?, o gal to, kad mano vaikui čia patinka?

Pastaruoju metu mūsų namuose gyvena ponas Remontas, tad tarp kasdienių darbų, būtinųjų poreikių ir pertraukomis padirbėjimo prie buto reikalų, nepastebėjome, kaip vasara spėjo persiristi į antrą pusę, o mes šiais metais dar niekur rimčiau nebuvome iškeliavę. Sekmadieniui buvome suplanavę kažką nuveikti kartu, tad mano pasiūlymas aplankyti pažintinį taką buvo pasitiktas su džiaugsmu. Apžvalgiusi kelis artimiausius, nusprendžiau pabandyti pasirinkti labai senai lankytas pietines Kuršių marių pakrantes ir pasivaikščioti Kintų girininkijos pažintiniu taku bei patyrinėti apylinkes.

Paskutinį vasaros mėnesį su mažuoju sau leidome iš ties ilgas atostogas be jokių pašalinių darbų - tik vaikiški žaidimai, daug vaikščiojimo, gamtos stebėjimo, žvejojimo, maudynių ir pažintinių įdomybių. Tačiau apie mūsų poilsį Šilalėje aš neplanuoju pasakoti, keista, mat ir instagrame vis sulaukiu vieno ar kito pastebėjimo, kad atsibosta matyti mano vaiką ar mano ir vaiko veiklą. Tikriausiai niekada nebandžiau savęs spausti į griežtus rėmus ir visuomet noriu rodyti tai, kas man svarbu ir aktualu šiuo metu. O vaikas beje, šiuo metu užima didžiąją dalį mano veiklos ir laiko. Taigi, užbaigti mūsų atostogas norėjosi įsimintinai, tad dieną prieš grįžtant, nusprendėme aplankyti pilį. Planuose buvo Raudonės arba Panemunės pilis, kuri šeimos taryboje ir laimėjo.

Viskas šiame pasaulyje laikina ir kinta taip greitai, kad kartais pagalvoji, ar iš viso yra kažkas pastovaus ir nekintančio? Viskas, dėl ko stengeisi visą gyvenimą pasiekus tikslą gali atrodyti nebesvarbu; sukurta gerovė gali bet kada prapulti likimo vingiuose; net geriausi draugai, kažkada atrodę neatsiejama tavo gyvenimo dalimi, pasimeta gyvenimo posūkiuose ir laiko kilpose. Nėra nieko kas išliktų nekintantis ir nuolatinis, išskyrus artimiausiųjų, šeimos narių ryšys - brolis visuomet liks broliu, sesuo visuomet pasitiks šiltu glėbiu; dukterėčia ar sūnėnas visuomet pribėgs pasipasakoti ar pakalbėti... Tikriausiai dabar, mielas skaitytojau, purtai galvą ir galvoji, kad šeima gali iširti, broliai susipykti, nebendrauti; vyrai išeiti, mamos neauginti vaikų... žinoma gali, ir visokios ten 24 val ir kitos pseudo laidos su (ne)surežisuotais sodžiaus vaizdeliais kasdien transliuoja krūvą pavyzdžių... Gali! Nepaisant visko ryšys lieka! Mano šeima ir giminė, išsibarstę po visą Lietuvą jau pen...

Jau senai pamiršę nerūpestingos vaikystės dienas, palikę gimtinę ir išsibarstę po visą Lietuvą, vieni kitų niekuomet nepamirštame ir kartą metuose visi susitinkame aktyviai praleisti laiką, pasišnekučiuoti ir smagiai pasibūti. Ar esu sakiusi, kad užaugau didelėje šeimoje ir turiu daug brolių ir sesių? Visi jie jau sukūrę savo šeimas ir turi vaikučių, tačiau niekuomet nepamirštame bendrauti tarpusavyje. Galbūt kartais mažiau ir rečiau nei norisi - kiekvienam savi rūpesčiai, savos problemos ir savi vargai.... Tikriausiai to reto susitikimo pasekoje prieš tris metus atsirado tradicija susitikti ir susitikus ne šiaip pasėdėti už stalo, apsunkti nuo maisto ir auginti riebalą, tačiau aktyviai praleisti laiką - kol kas, trečius metus iš eilės plaukiame baidarėmis.

Prieš kelis mėnesius, visiškai įsisukę į savo rutiną ir matydami, kad su tokiais tempais mes neskiriame pakankamai laiko nei sau, nei vaikučiui, apsisprendėme, kad viskas - sekmadienis nuo šiol bus tik šeimai skirta diena, kai stengsimės pabėgti iš namų kažkur, bet kur: pamatyti kažką naujo, aplankyti senai pamirštas vietas, suteikti vaikučiui naujų įspūdžių ar tiesiog šeimyniškai pasivaikščioti pajūriu, o gal kokiame nors parke? Mes nebūtume mes, jei iš karto viskas nepavyktų... kelis sekmadienius užsivertę darbais (vyras prie savo kompiuterio, o aš, skraidydama su šluostėmis ir šluotomis namuose) vis neprisiruošdavome imti ir daryti. Iš karto užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, jog su vaiku kasdien keliaujame pasivaikščioti, tačiau trise paprastai praleidžiame ne tiek ir daug laiko... Tad vieną gražų ir saulėtą sekmadienį, berods prieš porą savaičių, sėdome į mašiną ir kol dar gamta nepasipuošė žiedais, o medžiai neišsprogino lapelių, nusprendėme apsilankyti Kretingos žiemos...

Kai laikas didžiausiame Lietuvos pajūrio mieste ima bėgti lyg vanduo iš prakiurusio čiaupo, o širdies dūžius vos girdi tarp į gatvės grindinį greitu tempu beskubančių savo pačios aukštakulnių kaukšėjimo... Kaip aplink matai lekiančius ir skubančius žmonių siluetus, o siela nerimsta ir kažko vis ieško... Tuomet suprantu - laikas bėgti... Ne, tikriausiai supratote ne taip. Laikas bėgti ne dar greitesniu tempu, verčiantis per galvą tarsi voverė rate, nespėjus žengti dar vieno žingsnio vėjo greičiu įsisukusiame gyvenimo tempe. Laikas bėgti iš miesto... Laikas pabėgti nuo minčių... Laikas atsiriboti nuo miesto šurmulio... Šį savaitgalį sėdome į automobilį ir leidomės į kelias valandas trukusią kelionę iš Klaipėdos į Baltarusijos pasienį - Guntauninkų kaimą. Kelionės metu sukorėme 810 kilometrų, tačiau buvo verta. Kviečiu virtualiai nusikelti į Ignalinos rajone esančio kaimo vietoves...