GĖLĖTA KOSMETINĖ

Dasygyvenau... Man 31-eri ir manęs laukia mano penktoji operacija. Iki šiol buvau vienintelis vaikas savo šeimoje, kuris niekad nesirgo angina, ką jau ten angina, man net gerklę retai skaudėdavo, o jei skaudėdavo, tai žinojau, kad privalgiau per šaltų ledų ar žiemą pakramsnojau per daug sniego. Ir jau tik nesakykite, kad būdami vaikai niekad nevalgėte sniego! Geltono tai ne, bet tą baltą ne vieną žiemą kabinau saujomis ir mėgavausi šaltu pojūčiu burnoje ar nudaužę ledine sniego gniūžte varveklį nuo stogo su broliu apsimesdavome, kad čia skaniausi pasaulyje ledai, nes gi žiemą mama ledų nė už ką nepirks!  Dasigyvenau... Tad šiandien pradedu pildyti savo naują paplepėjimo įrašą apie anginą, jos operaciją bei pooperacinį laikotarpį, tinkamo maisto paieškas ir visai netikėtus atradimus. Tikiuosi belaukiantiems suaugėliams tonzilektomijos šis įrašas atvers akis ir padės lengviau išgyventi periodą po jos, o gal tai bus tiesiog informatyvus skaitinys merginoms ar apysaką primenantis ...

Paskutinė ir trečioji mano asmeniško pasipasakojimo dalis jau čia. Kartais tokiems įrašams reikia nepaprastai daug laiko, atitinkamos nuotaikos. Ir nors jūs prašote, kad šitą ir panašaus tipo istorijas aš nufilmuočiau, manau man daug geriau sekasi rašyti, negu pasakoti. Jeigu dabar nesuprantate, apie ką aš kalbu ir ką čia ruošiuosi jums papasakoti, tuomet kviečiu įsijungti pirmą dalį , paskui perskaityti antrąją ir tik raštu išklausius abi pirmąsias dalis, keliauti prie šios. 

Pagaliau prisikaupiau parašyti antrą pasakojimo dalį! Sulaukiau daug komentarų, jūsų žinučių bei nuomonių, kad istorija skamba kaip romanas ar knyga, tačiau iš tiesų čia tikra istorija, nutikusi tikram žmogui, tikru laiku, tikroje vietoje su tikrai žmonėmis. Tad šį kartą antra realios istorijos dalis. Jei kartais neskaitėte pirmosios, tuomet rekomenduoju šios neliesti ir pirmiausia perskaityti pirmąją dalį .

Šiandien į mano galvą lenda pačios įvairiausios mintys... Lygiai prieš aštuonis metus, rugsėjo 8 dieną aš gimiau antrą kartą. Žinote, tai buvo vienas reikšmingiausių įvykių mano gyvenime, kuris pakeitė labai daug: mano požiūrį, mano mąstyseną ir apskritai suvokimą kas yra gyvenimas... Einu miesto gatvėmis ir pastebiu kiek daug žmonių bėga, skuba, dažnai įbedę akis į grindinį, tempdami sunkius nešulius, susikūprinusius, susirūpinusius... Ar tik akimirką, kai juos matau jie tokie? Galbūt dažnai pakelia akis, įkvepia rudeniško oro, paspardo įvairiaspalvius lapus ant žemės? Nors... kažkodėl netikiu! Kažkada, tikriausiai iki pat 2009 metų buvau lygiai tokia pat - aš visuomet skubėjau gyventi, skubėjau daryti, bėgti, veikti, imtis ir kuo greičiau baigti didelius ir mažesnius projektus ar sumanymus. Vis greičiau ir greičiau, vis geriau ir geriau, vis aukštyn ir aukštyn, tarsi neegzistuotų lubos, galimybės, tarsi nebūtų laiko... Pastaruosius 8 metus savęs klausiu - kur aš taip skubėja...