PAPLEPĖKIM. Kaip aš gimiau antrą kartą? II dalis

Pagaliau prisikaupiau parašyti antrą pasakojimo dalį! Sulaukiau daug komentarų, jūsų žinučių bei nuomonių, kad istorija skamba kaip romanas ar knyga, tačiau iš tiesų čia tikra istorija, nutikusi tikram žmogui, tikru laiku, tikroje vietoje su tikrai žmonėmis. Tad šį kartą antra realios istorijos dalis. Jei kartais neskaitėte pirmosios, tuomet rekomenduoju šios neliesti ir pirmiausia perskaityti pirmąją dalį.

Jaučiu kaip kojos pačios be mano valios tiesiasi ir aš pašoku nuo kėdės, tačiau nepajėgiu žengti žingsnio ar kažką pasakyti. Mano galva tuščia, jokių minčių, sekundė tylos virsta valanda, laikas sustoja, o mano smegenys matyt bando suvokti esamą situaciją, tačiau tarsi trumpo jungimo metu, tiesiog neveikia... Galiausiai galvą vienu ypu užplūsta gausybė minčių. Tarsi tyliame miške iš niekur tave užgriuvusi sniego lavina su visa jėga tave bloškia žemyn. Lygiai taip pat mano mintys, neatsakyti klausimai, abejonės, sprendimai... Sukasi galva, aplink tvyro visiška tyla, tačiau ne mano galvoje - mintys rėkia, šaukia, viduje kyla didžiulis baisus juodas gumulas... 

Iš klausiamo gydytojos žvilgsnio, apgailestavimo akyse ir tylos, kuri įprastomis sąlygomis tikriausiai būtų nejauki, suvokiu, kad man reiktų kažką atsakyti, tačiau nesuvokiu ką. Praveriu burną, jaučiu, kaip lūpos sujuda klausimui, tačiau neišgirstu nei garso... Atsikrenkščiu... 

- Ar tai vėžys? - išgirstu, ir tik paskui suvokiu, kad tai aš, tikrai aš paklausiau. O nuskambėjo kaip kito balsas. Apskritai čia ne mano gyvenimas, aš nenoriu žinoti. Aš nenoriu mirti, tik ne dabar. Ar čigonė būrusi man ateitį visgi buvo teisi? Bet man dar ne 40-dešimt? Juk sakė iki 40 - dešimt. Ša! Susikaupt - tu stipri, visad buvai stipri. Susikaupk!

- Mes nežinome.

Pala, kaip tai nežinote? Tai gali būti taip? Susikaupk Ingrida, tu turi žinoti, suvokti, privalai!

- Kodėl? - ir norėčiau pratęsti už ką, bet atrodo logika grįžo į mano mintis ir suprantu, jog niekas man neatsakys už ką.

- Mes nežinome. - išgirstu tokį pat atsakymą, su keista ramybės ir užuojautos intonacija.  

Mano kojos apsunksta, sukasi galva ir remiuosi į kėdę, jaučiu kad ilgai nepastovėsiu, todėl lenkiu švinines kojas ir pati to nejausdama atsisėdu. Bandau žvelgti tiesiai, nežiūrėti į gydytojos veidą, bet nepajėgiu fokusuoti žvilgsnio už jos trumpai kirptų plaukų ir pažvelgiu į akis. Stoja dar baisesnė tyla. Man gali būti vėžys! Iš didžiulio minčių spiečiaus galvoje bandau pagauti nors vieną mintį už uodegos, sukoncentruoti mintis ir užduoti nors vieną klausimą, kuris duotų nors kokios nors informacijos, bet nepajėgiu. 

Užsitęsus tylai, gydytoja dar kartą pavarto dokumentus, pašiurena lapus, kažką pasižymi. Kelis kartus paspaudžia rašiklio galiuką ir 'klick, klick" pasklinda po patalpą, mintyse kelias sekundės dalis girdžiu aidą - 'klick, klick", "klick, klick", "klic, klickkkkk"...

- Mes nežinome, kokio tipo jūsų auglys, todėl nieko komentuoti negalime. - pradeda gydytoja. - Pas mus atvykote rugpjūčio 29 dieną, su galvos skausmais. Tuo metu jums smegenyse trūko kraujagyslė ir į smegenis išsiliejo kraujas. Pirmą dieną dėl kraujo negalėjome pastebėti auglio. Aš labai apgailestauju, tačiau negaliu jums atsakyti į visus jūsų klausimus. 

Akimirką gydytoja sustoja ir aš bandau susivokti - tai štai kodėl mano lygsvara sutrikusi? Jaučiu, kaip skruostais teka ašaros. Nesuprantu kodėl, atrodo nenoriu verti, bet gerklėje kybo gumulėlis ir jis vis auga, didėja, spaudžia akis, ašaros pačios ima riedėti skruostais... Nenoriu verkti. Gydytoja kosteli ir nelaukusi mano atsakymo tęsia.

- ...aite, nurimkite. Grįžkite į palatą, susidėkite daiktus. Greitoji jūsų lauks už pusvalandžio. Šiandien jus perkeliame į Kauno klinikas, neurochirurgijos skyrių. Ten jums padarys išsamesnius tyrimus ir atliks šalinimo operaciją.

Linktėjusi galvą gydytoja duoda suvokti, kad pokalbis baigtas. Aš nebežinau ko noriu, nebenoriu nieko klausti. Aš dar nieko nesuvokiu ir nežinau kada suvoksiu. Nepajaučiu, kaip atsistoju, išeinu iš kabineto ir uždarau duris. Pro šalį pralekia medicinos sesuo ir aš suvokiu, kad šiandien rugsėjo pirmoji - juk turėjau grįžti studijuoti savo ketvirtų metų! Kaip reaguos mano vaikinas - juk man nuskus galvą! Juk nebeturėsiu plaukų! O jei reikės chemoterapijos? Aš jų niekad nebeturėsiu! O Dieve mano mama... jai bus labai negera, kai sužinos. Kad tik nepakiltų spaudimas, kad tik nesustreikuotų širdis! (kadangi nežinote, tai mano mama nuo mano gimimo turi itin aukštą spaudimą bei nuo to, per tiek metų sutrikusį širdies darbą) Tokioms mintims vejant, įėjau į palatą ir sustojau ties savo lova, tiksliau ėjau tol, kol į ją atsirėmiau, net nejausdama, kad jau esu ten, kur reikia būti. 

- Ko žliumbi? - tik pasukus galvą suvokiau, kad moteris prie kriauklės žiūri į mane piktu, nepasitenkinimo kupinu žvilgsniu. 

Mano lūpos sujuda, bet neišgirstu nė garso. Norėjau kažką pasakyti, bet tai nesvarbu, ji man nesvarbi. Aš privalau likti stipri dėl mamos! Nesvarbu, kaip viskas baigsis, bet dėl mamos aš privalau būti stipriausia. Nusišluostyk ašaras Ingrida. Tu stipri! 

Prie manęs pribėga palatos draugė ir apkabina, klausia kas man, ką sakė gydytoja? Ištariu tik vieną žodį "auglys" ir jaučiu kai paskęstu moters glėbyje. Jaučiu stiprų apkabinimą ir pravirkstu balsu. Ašaromis sušlapinu moters palaidinę, o moteris prie kriauklės ima murmėti nepasitenkinimo kupinu balsu... Grupuoju krūvą minčių ir dar jausdama stiprų apkabinimą prisižadu sau, jog tai paskutinė mano silpnumo akimirka. Aš daugiau nebeverksiu. Nebegaliu - nuo šiol būsiu stipri, o kai viskas baigsis? Juk tai nuo manęs nebepriklauso? Ką duos gailestis sau? 

Imu dėlioti daiktus ir sustoju, turiu paskambinti mamai, grupiokei ir vaikinui. Prisėdu ir bandau nuspręsti - kam pirma? Pradedu nuo lengviausio - paaiškinu grupiokei Vaivai situaciją ir prašau pasirašyti už manę universitete. Aš grįšiu iš karto po operacijos, kai tik gydytojai leis. Padėjusi ragelį suvokiu, kad pagaliau mano mintys aprimusios. Skambinti vaikinui? Žinau, kad prie jo galiu būti tokia, kokia noriu: silpna, jautri ir pažeidžiama... Todėl pernelyg nepergyvenu, kol pasakius mano diagnozę išgirstu ilgą tylą kitame laido gale. Skubu ją pertraukti ir klausiu, ar padovanos man žalią skarelę galvai užsirišti - juk norėsiu paslėpti plikę. Cha - gal ir nenorėsiu, bet gal ir norėsiu! Klausiu ar mane mylės be plaukų? Matyt išgirstu teigiamą atsakymą ir visiškai nurimstu. Susitaikau su augliu, plaukų praradimu ir nusprendžiu, jog nepriklausomai nuo to, kiek man liko - aš būsiu pozityvi ir gyvensiu kasdien be savigailos ir blogų minčių! Tačiau manęs dar laukia sunkiausias skambutis - mama... Tuo metu man atrodė, kad su mama kalbėjau ramiai, paprašiau, jei turės galimybę atvažiuoti į Kauną, nes neturiu jokių rūbų, apart vienos palaidinės ir džinsų, kuriuos atvežė tėtis, kai atvyko pasiimti mamos. Tačiau mano mama, lygiai kaip ir aš, kasmet rugsėjį prisimena visą šitą situaciją ir visą šitą laikotarpį. Pernai pasakojo, kad mano balsas nebuvo toks jau ramus, kaip įsivaizdavau, kad mama jautė mano mintis, žinojo, kas gali būti, pergyveno. Ir tik pernai pripažino, kad jai po pokalbio su manimi buvo labai negera, tačiau kol kalbėjomės, lygiai taip pat, kaip ir aš bandė išlikti rami ir nesukelti man jokių blogų emocijų, papildomo jaudulio, kad mano būsena nepablogėtų. Ką aš galiu pasakyti - kokia mama, tokia ir dukra, ir atvirkščiai... 

Po pokalbio su mama atlekia vaikinas, atvežė nupirkęs apatinių, kurių prašiau. Geras jis visgi vyras, pabučiuoju, bet ne meilės man dabar galvoje. Man atrodo jis tą puikiai suvokia, stengiuosi nežiūrėti į akis, puikiai žinau ką juose pamatysiu. Žinau, kad praskysiu ir vėl verksiu, o juk žadėjau sau neverkti! Sudėjusi kelis daiktelius į maišelį suvokiu, kad mano palaidinė nemaloniai kvepia, neturėjau jokio dezodoranto, o pastangų tiesiai vaikščioti reikia tiek daug, kad nori nenori muša prakaitas. Mano palatos draugė (ta pati iš Skinijos) man neša savo švarią palaidinę, sako, kad skolina, tačiau abi žinom, kad ne. Pajuokauju, kad M dydis man gerokai per didelis, tačiau jaučiuosi nepaprastai dėkinga už parodytą žmogiškumą, užuojautą, draugiškumą ir šiltas emocijas. Padėkoju, apkabinu ir išeinu. Tik už palatos durų pabučiuoju vaikiną ir stipriai apkabinu. Nieko nesakau, žinau, kad jam sunku, nenoriu jo dabar guosti, o ir nežinau kaip. Medicinos personalas mane skubina, todėl keliauju, dar atsisuku, nusišypsau ir ištariu "viskas bus gerai". Tai nuskamba keistai, nenatūraliai ir nežinau, tai buvo skirta jam, ar man? 

Iki Kauno ilgas kelias, ir lydinti medicinos sesuo, sodindama į greitosios automobilį prisako pasidarius blogai iš karto sakyti. Norėčiau prigulti, bet lovelė neatrodo patogi, sukasi galva todėl atsiremiu į atlošą. Viduje įsivyrauja ramybė ir aš ištiestomis rankomis krentu į likimo rankas. Svarbu išlikti stipiai, o visa kita Dievo rankose... Kažkuriame kilometre man pasidaro bloga, galva apsunksta, jaučiu kaip temsta akys, tačiau pažvelgusi į priekį kažkodėl nusišypsau. Jauna medicinos sesutė kukliai flirtuoja su vairuotoju. Negaliu trukdyti amūro... Paimuistau sėdynėje, atsiremiu ir šypsausi... ar man lemta vėl flirtuoti ir koketiškai mirkėti akelėmis? Ar aš kada nors apsivilsiu baltą suknelę ir prie altoriaus sakysiu taip? Ar turėsiu vaikų? Dieve, kaip aš myliu vaikus! O jei neturėsiu? Mano vaikinas jų niekada nenori ir sakė nenorės niekada, niekad nieko neves ir niekad nekurs šeimos... Ne, ne, ne - šalin tokias mintis. Juk aš stipri!

Kauno priimamajame įvažiuoju su invalido vežimėliu ir patiriu Lietuvos biurokratizmo gaideles. Ilgą laukimą ir šaltį. Galiausiai skyrių ir lovą. Ačiū tau Dieve už baltą patalynę ir šiltą lovą.... Per savaitę laiko mane kasdien lanko gydytojai, atliekami krūva tyrimų, krūva magnetinių rezonansų ir regos patikrinimų. Pasirodo mano auglys šalia regos centro ir aš galiu netekti regėjimo. Mane lanko ne tik krūva rezidentų, gydytojų, skyriaus vedėjų, tačiau ir artimieji, net vaikinas. Tačiau kažkodėl daugiau laiko jie praleidžia pas gydytoją, negu pas mane. Tik vėliau sužinau, kad buvo tartasi dėl operacijos kainos (taip, pasirodo gydymas pas mus mokamas net studentams!) ir detalių. 

Kartais su giminaičiais keliaujame į lauką, tačiau viena - niekuomet. Kiekvieną rytą keliuosi su nežmonišku pagirių jausmu ir reikia daugiau nei pusdienio, kol jaučiuosi nors truputį tvirčiau ant kojų. Todėl bijau nuvirsti, bijau nukristi... Ir darosi vis labiau gaila savo plaukų... Kiekvieną vakarą keliauju į balkoną palydėti saulės, ir ten susipažįstu su plaučių vėžiu sergančiu vyru. Kai išgirstu, kad su tuo kovoja nebe pirmus metus, jam diagnozuotas jau trečio ar penkto organo vėžys - imu gailėti, tačiau netrukus pasigailiu pati. Tiek optimizmo, tiek noro gyventi, kvėpuoti, jausti, patirti, žinoti, matyti, džiaugtis... nebuvau mačiusi niekad gyvenime. Aš labai tikiuosi, kad šitas vyras vis dar gyvas - jis mane įkvėpė nebegalvoti apie 'kas būtų jei būtų", priimti viską kaip yra, priimti šiandien ir dabar. "Rytojaus žygius reikia palikti rytdienai". Kaskart pagalvojus apie jį, ir šiandien apima tokios stiprios, šiltos emocijos... 

Galiausiai rugsėjo 7 dieną sužinojau, kad ryt manęs laukia operacija. Nežinojau jokių detalių, o gydytojas visuomet atrasdavo kitas temas pokalbiams ir niekuomet man nieko neaiškindavo. Tą nežinią priėmiau kaip savaime suprantamą dalyką, nesu tikra ar noriu viską žinoti... Nenoriu... Apsilankiusi gausi rytinė vizitacija, su skyriaus vedėju patvirtina: "O ko mes čia laukiam? Pavasario? Metas ...aite jus operuoti"

Ir čia mano mielosios baigiasi dar viena dalis. Labai noriu viską papasakoti, surašyti visas emocijas, kurias pamenu, nes... bėgant laikui prisiminimai blėsta. O visą šį periodą atsiminti aš noriu. Lygiai taip pat norisi, kad pajaustumėte ir suprastumėte jūs. Todėl kilometro ilgio tekstų vienu įrašu nerašysiu. Bus trečia, paskutinė dalis - sekite naujienas.

TREČIA DALIS

Ačiū, kad skaitote,

Gėlėta kosmetinė