Kaip gera, ir kartu nepaprastai keista būti atpažįstamai gatvėje! Jau senokai esu mačiusi, kaip užeinant į parduotuvę, einant gatve merginos šnabždasi ir rodo pirštais. Taigi aiškiai suvokiu, kad atpažįsta, ir nepaprastai gaila, kad neprieina ir tiesiog nepasisveikina. Suprantu, nedrąsu, juk nesu kažkokia įžymybė, bet pasisveikinti smagu ir tikrai galima. Tačiau pasirodo, kad tos drąsos pati turiu ne ką daugiau! Praeitą savaitę su manimi pirmą kartą pasisveikino skaitytoja, pasakiusi, jog mane pažįsta iš blogo (Gabriele, linkėjimai tau 😘) ir tiesą sakant pati sutrikau... Buvo pakankamai keista situacija - mašinoje manęs laukė tik ką pabudęs vaikas ir vyras, kuriam mano pasiblaškymai parduotuvėse žavesio nekelia. Skubėjau, tad ir sutrikau, nenorėjau pasirodyti grubi ar nemandagi, bet labai skubėjau. O iš tiesų, buvo nepaprastai malonu ir smagu... 😊 Ir nepatikėsit, šią savaitę pora mergaičių taip šauniai pribėgo pasisveikinti, sukau galvą, iš kur mane pažįsta? ar aš turėčiau pažinoti ...