Apsilankiau ten, kur net žiemą žalia ir šilta - Kretingos žiemos sodas, dvaras ir muziejus (Kretinga, Kretingos raj.)

Prieš kelis mėnesius, visiškai įsisukę į savo rutiną ir matydami, kad su tokiais tempais mes neskiriame pakankamai laiko nei sau, nei vaikučiui, apsisprendėme, kad viskas - sekmadienis nuo šiol bus tik šeimai skirta diena, kai stengsimės pabėgti iš namų kažkur, bet kur: pamatyti kažką naujo, aplankyti senai pamirštas vietas, suteikti vaikučiui naujų įspūdžių ar tiesiog šeimyniškai pasivaikščioti pajūriu, o gal kokiame nors parke? Mes nebūtume mes, jei iš karto viskas nepavyktų... kelis sekmadienius užsivertę darbais (vyras prie savo kompiuterio, o aš, skraidydama su šluostėmis ir šluotomis namuose) vis neprisiruošdavome imti ir daryti. Iš karto užbėgsiu įvykiams už akių ir pasakysiu, jog su vaiku kasdien keliaujame pasivaikščioti, tačiau trise paprastai praleidžiame ne tiek ir daug laiko...

Tad vieną gražų ir saulėtą sekmadienį, berods prieš porą savaičių, sėdome į mašiną ir kol dar gamta nepasipuošė žiedais, o medžiai neišsprogino lapelių, nusprendėme apsilankyti Kretingos žiemos sode, kartu pamatyti ir muziejų ir aplankyti tiek ekspozicijų, kiek mažasis leis. Tačiau abu tvirtai nusprendėme, jog pirminis mūsų tikslas yra būtent žiemos/ botanikos sodas, o visa kita, tiesiog stebėsim, kiek pavargęs bus mūsų mažasis keliauninkas.

Atvirai pasakius, aš niekuomet nesu buvusi Žiemos sode ne tik kad Kretingoje, tačiau jokiame absoliučiai. Dar kai laukiausi, žiemos metu, vis zirziau vyro, kad važiuojam ir būtų labai faina pamatyti, pasivaikščioti ir iš snieguotos žiemos pabėgti į tropikus. Tačiau nežinau kodėl, bet tuomet man nepavyko priprašyti. Tikriausiai tuo metu, dirbdamas du darbus mano vyras būdavo pernelyg pavargęs ir bent sekmadienį norėdavo pamiegoti, o man, esant su pilvuku, nelabai leido vairuoti (žinau kad juokinga, tačiau nenorėdama konfliktuoti, tiesiog sutikau). Tad balandžio pradžioje, sprendžiant kur keliausime, pasiūlytas variantas mano vyrui labai tiko ir patiko.

Kretingos muziejus buvo įkurtas 1935 metais, tačiau per sovietmetį jo veikla buvo nutraukta. Iš tiesų, apie patį dvarą per daug nesidomėjau, žinau tik tiek, kad į Tiškevičių rūmus muziejus persikėlė 1992 metais ir ėmė pamažu pritaikyti dvaro patalpas ekspozicijoms ir saugykloms. Jei kalbėti iš karto apie muziejų: dvare veikia Archeologijos (pastato rūsyje - šitą rasti buvo sudėtinga ir tik apsilankius tualete, šalia jų rasta ir minėtoji ekspozicija), Kultūros ir Istorijos bei numizmatikos ekspozicijos. Tačiau apžiūrėjusi dvaro pastate esančius eksponatus, aš negaliu pasakyti, jog likau sužavėta - negi jų tiek mažai? Viskas pasirodė nepaprastai skurdu, galbūt kiek įdomiau salė su dvaro istorija ir jo plėtra, pritaikytiems vaikams kompiuteriniais žaidimais (nors kompiuteriai veikia lėtokai ir stringa), tačiau eksponatai man, kaip istorikei tikrai nesukėlė didelio susižavėjimo. Apžiūrėjau, pamačiau, bet kad veržčiausi ten patekti sekantį kartą - nežinau. Pavyzdžiui, šiais laikais sukurti papuošalai, kaukės, skraistės ir audiniai? Rimtai? Aš suprantu, kad tai pakankamai įdomu, tačiau nebuvo to wow, kaip nerealiai įdomu, kad norisi tik žiūrėti.

Todėl pro salės prabėgome pakankamai greitai. Man dvare didesnį įspūdį paliko vidaus interjeras, kuris pasirodė gana dviprasmis: viršutiniuose aukštuose baltos sienos, siaurokos, aukštos, tačiau dvivėrės durys ir parketas, kuriam sutraškėjus muziejaus darbuotoja vis lekia į sales ir tarsi seka paskui, kažkaip nejauku. Šiek tiek unikalesnis man pasirodė pastato rūsys su archeologijos ekspozicija. Tačiau tie tualetai šalia sukėlė ne pačias geriausias asociacijas. Tad, kaip supratote, dvaro ekspozicija manęs labai nesužavėjo.

Tačiau, kaip jau minėjau, į muziejų važiavome ne dėl ten eksponuojamų radinių ir ekspozicijų. Norėjome tiesiog pabėgti ten, kur žalia ir širdis atsigautų augalų apsuptyje. Kretingos dvaras žinomas nuo XVI amžiaus. Grafas Juozapas Tiškevičius 1875 metais nupirko dvarą, rekonstravo rūmus ir pristatė oranžeriją. Joje įkūrė Žiemos sodą, kuriame puikavosi vėduoklinės palmės, augo bananmedžiai, kaktusai, apelsinmedžiai, laurai, citrinmedžiai, didžiulė araukarija, o koralais išpuoštomis sienomis raizgėsi vijokliai. Uolomis žemyn krito krioklys, kurio vanduo upeliukais tekėjo į nedidelius tvenkinius. Vandenyje nardė dekoratyvinės žuvys, o iš vieno tvenkinio tryško aukštas fontanas. 1912 metais grafas Aleksandras Tiškevičius oranžeriją perstatė ir sumažino. Po rekonstrukcijos sode buvo pasodinta naujų retų augalų, kurie buvo rūpestingai prižiūrimi. 1940 m. sodo augalai buvo sunaikinti raudonarmiečių, o pokario metais jis tapo arklidėmis, sandėliu, mokyklos sporto sale, šiltnamiu. Tik 1987 m. Žemės ūkio technikumo vadovai atnaujino Žiemos sodą ir jį atsodino. 1991 m. Žiemos sodas, kartu su dvaru tapo Kretingos muziejumi ir ėmė spračiai plėstis: naujai pertvarkoma kompozicija, įsigyjama itin retų augalų. 

Iš tiesų, tik įėjus į "šiltnamio" patalpas atsiduri antrame aukšte, kuris labiau primena balkoną, juosiantį visą patalpą siauru rateliu. Tik vienas kraštas platesnis, tačiau ten įkurta kavinė/ restoranas su mano nuostabai, daugybe žmonių jame. Norėjau nufotografuoti ir parodyti jums, tačiau kaip čia fotografuosi prie stalų sėdinčius ir kažką švenčiančius žmonės? 😆 Jei atvirai, man ta kavinė labai trukdė - aš suprantu verslas, turizmas ir t.t. tačiau įėjus į žalią oazę joje čiurlena vanduo, čirškia paukščiai, skamba rami dzen stilių primenanti muzika ir visą tą harmoniją pertraukia kavinėje sėdinčiųjų skardus juokas ar pakeltas balso tembras... Tiesiog, o ir praeiti siauresniu balkonu tikriausiai ne taip patogu, kaip tuo platesniu, kurio praėjime sutupdyti kavinės staliukai, be to, aš negaliu eiti ir apžiūrėti pirmojo aukšto grožio iš kitos balkono pusės... 😐 Gerai, pabambėjau, pakanka...

Antrame aukšte, kaip aš sakau, balkone jaučiasi didžiausias karštis ir didžiausia drėgmė. Čia rasime ir ryškiai raudonų irezinės (Irezine herbsti) lapų kupstai, spurguotė (Beloperone guttata), fuksija (Fuchsia), puansetija (Euphorbia pulcherrina), kalija (Zantedeschia aetiopica) ir kiti atogrąžų augalų. Tikriausiai įdomu tie pavadinimai įdomūs tik gamtininkams ir biologams? Bet man kažkaip visai smagu važiuoti žinant, ko reiktų tikėtis ir kas yra prieš mano akis.

Iš balkono antrame aukšte matosi centre esantis baseinas ir daugybę augalų tiek iš viršaus, tiek aplink, įkurdintų balkone. Kur pažvelgsi, visur žalia ir malonu akiai. Tropinių miškų (Indijos, Indonezijos, Brazilijos), dykumų (Afrikos, Meksikos) augmenija susilieja į vieną žalią visumą. Nuostabu, kaip tokiame mažame plote (693,16 kv.m.) telpa 580 augalų rūšių!

Man iš tiesų tik keli augalų pavadinimai aiškiai sako, koks tai augalas ir ko turėčiau ieškoti akimis. Tačiau kaktusai yra mano silpnybė - nemažai jų turiu savo namuose (valio, šiuo metu keli jų žydi), todėl aišku, kad didžiulį dėmesį atkreipiau būtent į juos.

Apėjus pusę balkono ratuko norisi tiesiog stabtelėti akimirkai ir akimis (ir fotoaparatu) užfiksuoti šitą vaizdą - nerealu, net nesitiki, kad tu pastato viduje ir tik ką pabėgai iš dar vėsoko, pilko pavasario, kur žalumos dar nė su žiburiu nerasi, o čia, žalia žalia kur dairaisi... Ir labai gražiai į visą vaizdą įsipaišo tie nerealiai gražūs balkono kraštai, išraityti iš metalo, baltos kolonos apačioje kuria šviesos ir žalumos šokį... Aš įsivaizduoju, kaip tinkamo žmogaus rankose ir tinkamu kampu čia padarytos fotografijos būtų pačios nerealiausios, pačios gražiausios...

Nusileidus laiptais į pirmą aukštą stebina atraminės sienos ar tai kolonos abiejuose pusėse. Vyras klausė iš ko čia pagaminta ir turiu pasakyti, kad tuomet nežinojau. Parvažiavus namo pagooglinau ir radau informacijos, kad čia koralai... Atrodo neįprastai, kaip suprantu būtent taip atrodė pirmasis Žiemos sodas, tačiau labai trūksta tų žalių vijokių, apie kuriuos mums byloja Žiemos sodo istorija.

Kadangi į Kretingą keliavome šeimyniškai ir ieškojome reginio ne tik mūsų akims, tačiau ir mažajam, turiu labai pasidžiaugti, jog po gaubtu (čia turiu galvoje šiltnamį) esančiame tvenkinyje, suskirstytoje į tris dalis radome ir šiek tiek gyvūnėlių, dėl ko mano vaikas buvo labai patenkintas. Baltijos eršketas, esantis šešėlyje visiškai nesudomino mano vaiko. Apskritai, man pasirodė, kad jam ir vietos mažoka tokio dydžio pelkutėje (nors gal nesimato, ir gylio atrodo nelabai pakanka), ir jis ir šiaip nebuvo labai pastebimas. Tiesa, ar tai tikrai Baltijos eršketas? Niekur jokių lentelių su pavadinimais nerasime, todėl lieka tik spėlioti, googlinti ar klausti aplinkinių, o kas gi čia?

O va 8 balininiai vėžliukai buvo labai įdomus reginys man. Apskritai man vėžliukai patinka, tačiau vėlgi, mano vaikas pasižiūrėjo į juos ir be didžiulio įspūdžio nužingsniavo toliau. Ir kur čia patiks metinukui, kai jie nejudėdami sėdėjo ant akmenų ir šildė nuo vandens dar šiek tiek šlapius kiautus? Vaikščiodama aplink mačiau, kad vyresniems vaikams jie pakankamai įdomūs - vis nubėga pasižiūrėti, ar sujuda, gal plaukia, suskaičiuoja... ir apsukę ratuką vėl lekia prie vėžliukų.

O va, baseine plaukiojantys japoniškieji karpiai koi mano vaikui patiko labiausiai - iš ties visai nemaži, ir kaip dauguma karpių, tik priėjus plaukia link, lyg laukdami, kol duosi kažko valgomo... Įdomu, ar kas nors maitina žuvis? Turiu galvoje lankytojus, ne darbuotojus? Man atrodo kad ne, todėl toks elgesys šiek tiek neįprastas. Tačiau būtent tai mano vaikučiui patiko labiausiai. Jei būtų galėjęs ir jei kas būtų leidę - būtų mielai įlipęs pas žuvytes... 😆

Radau informacijos, kad žiemos sodo baseine turėtų augti vandens lelijos, bet aš jų nemačiau... Mačiau tik kažkokius puodus po vandeniu, tad galbūt joms dar per ankstus metas? Prie vandens kaskados puikuojasi pjautuviškas cirtomis (Cyrtomium falcatum), odijantas (Adiantum), bilbergija (Billbergia nutaus), monstera (Monstera deliciosa).

Na, ir dar vienas gyvūnėlis sode - papūga. Jei paauglystėje nebūtų tekę auginti krūvos papūgų, aš tikriausiai neįtarčiau, kas čia per paukštis. Dabar gi, žinau jog tai Agapornio, kitaip Neiškiriamoji papūga, kuri šiaip jau neturėtų būti laikoma viena, kadangi gana sunkiai perneša vienatvę, nebent itin susidraugauja su žmonėmis. Fainos jos man, vienos mėgstamiausių papūgų, tik čirškia labai šaižiai, čia namų sąlygomis, o Žiemos sode tas šaižus čirškėjimas labai pritiko.

Man iš tiesų patiko Žiemos sodas. Galbūt vienintelis, už akių užkliuvęs dalykas buvo tas, jog didžioji dalis augalų atrodė perdžiūvę, labai sausoki ir netekę intensyvios ryškios spalvos - negi jie nelaistomi pakankamai? O ir drėgmės atrodė per mažai... Tiesiog važiuojant galvojau, kad bus labai labai drėgna, tačiau taip nebuvo... Kaip suprantu, dalis drėgmės gaunama iš fontano, tačiau jis pajungtas ne nuolat... Tik vėliau pagalvojau, kad tik ką prabėgo žiema, mūsų veido oda vis dar neatsigavo po ilgos žiemos, o ką jau kalbėti apie tropinius augalus, kurie šiaip jau turėtų gauti itin daug ir labai intensyvios saulės... Tikriausiai todėl jie atrodė skurdesni nei norėtųsi, šiek tiek ištysę ir praradę intensyvią spalvą. Įdomu, kaip vasaros metu? Ar jiems pakanka Lietuviškos saulės atsiskleisti visu grožiu?

Aš manau, kad mūsų kelionė šį kartą labai nusisekė: praleidome kelias valandas ir sužinojome tiek daug, pamatėte dar daugiau, o akys atsigavo nuo plikų medžių lauke ir pilkumos ten, kur po kelių mėnesių pilnu tempu žaliuos žolė ir skleisis gėlės! Vis galvoju, kada jums rekomenduočiau aplankyti Žiemos sodą? Tikriausiai didžiausią įspūdį sodas palieka žiemos metu, kai už lango matome sniegą, o viduje - žaluma ir tropikai, tad gal pirmiausia rekomenduočiau žiemą? Kita vertus, jei žiemą ir pavasarį augalai skursta, ar verta? Viso grožio nematome... Vasarą Žiemos sodas atgyja ir parodo visą tikrąjį grožį, bet ar tikrai gauname didžiulį įspūdį, kai už lango visur žalia ir spalvota? Žodžiu, gal ne veltui augalijos visuma pavadinta Žiemos sodu? Tačiau dabar labai smalsu, kaip viskas atrodytų vasaros metu. O ir be Žiemos sodo pažiūrėti yra į ką. Be viso to, Kretingos muziejuje dar rasite:

- FONTANĄ priešais dvarą, kuris jungiamas tik vasaros metu, tad šiuo metu atrodo liūdnokai;
- TRADICINIŲ AMATŲ CENTRĄ, kuris kartu yra ir bilietų kasa;
- RATINĘ;
- VANDENS MALŪNĄ su etnografijos ekspozicija;
- ŪKVEDŽIO NAMĄ su dvaro personalo istorija, ūkinė dvaro veikla, fotografijos, švietimo, pranciškonų istorija, tremtis ir rezistencija;
- SPIRITO VARYKLA (bravoras);
- DVARO TVENKINYS, kuris šiuo metu atrodo irgi ne kaip, tikriausiai būtent vasarą jis gražiausias);
- DVARO PARKAS, kuriame vaikščiojome su mažuoju, tačiau dabar jis pilkas ir liūdnas, tikriausiai vasarą ir rudenį jis atrodo nuostabiai;
- ASTRONOMINIS KALENDORIUS su SAULĖS LAIKRODŽIU iki kurio taip ir nenuėjome - mažos kojytės pavargo nuo daugybės žingsnelių ir dienos metu patirtų įspūdžių... Galbūt kai mažasis paaugs, apsilankysime dar kartą ir pasiryžime apžiūrėti visus pastatus ir visas siūlomas pramogas Kretingos dvaro teritorijoje. O kol kas, džiaugiamės visai pavykusiu savaitgaliu ir nekantraudami laukiame sekančio.

Ačiū, kad skaitote,

Gėlėta kosmetinė