Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

PAPLEPĖKIM. Būti kūdikio mama arba mano potyriai auginant vaiką iki 1-erių metukų

Mano vaikučiui šį kovą jau sukako 1-eri metukai ir jis peržengė ribą tarp to, kas vadinama kūdikiu ir tapo mažas vaikutis. Ta proga dar praeitą kartą norėjau jums papasakoti, kaip jaučiausi visus tuos metus, kaip viskas keitėsi, kaip man tie metai atrodė. Iš tiesų, kartais pagalvoju, ar jums įdomu vaikiškos temos, susijusios su mamiškais džiaugsmais ir vargais? Emocijomis ir pakylėjimo akimirkomis? Tačiau man asmeniškai, tiek laukiantis, tiek dabar, labai smagu paskaityti, išgirsti ar pamatyti kitų mamyčių istorijas, kitų vaikučių charakterio savitumus, pasiekimus, kartu padiskutuoti, ką daryti išlindus pirmiesiems ožiukams ir t.t. Tad ilgai svarsčiusi ir galvojusi ar pasakoti, nusprendžiau pabandyti, o pagal įrašo skaitomumą, bus aišku, patinka jums ar ne. Be to, paplepėkim tipo įrašai visuomet bus tokie kasdieniški (ne, ne visuomet apie mamas ar vaikus), buitiški ir paprasti pamąstymai, minčių ir įspūdžių pasidalinimai. Kadangi vaikutis kol kas 99% mano kasdienybės - bandom pasižiūrėti, kas gausis iš tokio tipo įrašų. 

P.S. mes su vyru esame sutarę, jog internetinėje erdvėje nerodysime savo vaiko veiduko ir todėl niekur nekeliame nuotraukų su savo sūnumi. Čia kelias nuotraukas įkelsiu, tačiau iš karto perspėju, kad vaikučio veiduko nematysite. Tiesiog, toks mūsų sprendimas, ir aš negaliu jo laužyti. 😉



2016 metų kovo 14 dieną mano pasaulis apsivertė aukštyn kojomis... Sakoma, kad gyvenimą keičia paauglystė, studijos, pirmas rimtas darbas ar santuoka, tačiau niekas taip nepakeičia gyvenimo, kaip jame atsiradusi nauja gyvybė - tavo kūnas ir kraujas! Tu gali ruoštis ir fiziškai, ir psichologiškai kūdikio atėjimui kad ir visą nėštumo laikotarpį, tačiau niekas neparuošia tavęs tam, kas laukia, kokios emocijos apima išgirdus pirmą verksmą, pirmą kartą pamačius vaiko akis, pirmą kartą maitinant, pirmą kartą paimant ant rankų, pirmą kartą maudant.... Žodžiais nenusakomas, keistas jausmas bandant kuo atsargiau elgtis su tuo mažu padarėliu, kad nesužaloti, patenkinti jo poreikius ir kartu parodyti tiek meilės, kiek telpa tavo širdyje. 


Iš tiesų man reikėjo laiko, kol suvokiau, kad tai tikrai mano vaikas, tas kurio taip ilgai laukiau ir nekantravau kuo greičiau susipažinti... Pirmas savaites glaudi prie savęs, jis užsnūsta su pačia gražiausia angeliška veido išraiška, bet realiai tu nesuvoki, kad taip, tu jį jau turi ant rankų, tam, kuriam davei gyvybę, tam, kuriam suteikei vardą, tą, kuris pirmaisiais gyvenimo mėnesiais visiškai priklausomas nuo tavęs... O iš tiesų, pirmą mėnesį mažylis tik valgo, miega, sysioja ir kakoja. Atrodo na ir ką veikti per dienas? Vaikučio ritmas kartojasi kas 2-3 valandas, o ir į lauką reikia nueiti ir namus susitvarkyti ir valgyti paruošti. Pamenu, kaip tik grįžusi iš ligoninės bandžiau iškuopti visus namų kampus (nors prieš pat gimdymą dariausi generalinį, bet vis neatrodė pakankamai švaru naujagimiui) ir kol vaikas miegodavo, aš sukdavausi ir tvarkydavau, gamindavau, skalbdavau, lygindavau ir virindavau buteliukus, kol po geros savaitės suvokiau, kad toliau tokiu tempu nepatempsiu. Ėmiau labai nervintis, kad nespėju visko, ką noriu padaryti, apėmė keistas panikos jausmas, o kur dar po gimdymo siaučiantys hormonai, kurie vedė prie tokios emocinės būsenos, kad baisu net pagalvoti... Dabar visi tie darbai atrodo tokie maži ir juokingi, bet po gimdymo daug miegoti dera ne tik kūdikiui, tad džiaugiuosi akušere, kuri paprotino miegoti kartu su mažyliu, gal ne kiekvieną miegą, bet tol, kol jausiuosi pavargusi ar mieguista. Tad savaitės ar dviejų eigoje tiek mažasis, tiek aš įsivažiavome į rutiną ir pakankamai miegojome, daug  buvome lauke, o visi namų kampai buvo tvarkomi tuomet, kai jaučiausi tam turinti jėgų.


Su vaiku nutinka labai keistas, iki tol nepatirtas dalykas - tik įsivažiuoji į rutiną, ir ji griūva, nes iki tol tik miegojęs mažylis ima reikalauti dėmesio, nori pabendrauti, stebi artimoje aplinkoje esančius daiktus... Keista, bet visus metus manęs nepaleidžia tas keistas jausmas - pripranti prie vienos rutinos ir tarytum kažkam spregtelėjus pirštais viskas keisčiasi... Su pasikeitusiu tempu keitiesi ir tu: pirmieji apsivertimai nuo nugarytės ant pilvuko, paskui nuo pilvuko ant nugarytės, pirmas sėdėjimas, pirmieji bandymai šliaužti, paskui ropoti, atsistoti ir galiausiai vaikščioti... Visa tai įvyko tokiu žaibišku tempu! Gal kiek ilgiau laukiau tik apsivertimo nuo pilvuko ant nugaros, mat mano mažylis, dėl pernelyg mažo mano pilvo ir jo didelio ūgio gimė su įgimta kreivakaklyste, kurią gydėme krūva procedūrų, masažų, mankštų - kaip šiandien pamenu pirmuosius kartus ir tą isterišką vaiko klyksmą nuo skausmo, patiriamo tempiant kakliuką. Nori pribėgti, pagriebti, apkabinti ir niekad nepaleisti, bet negali - viskas daroma mažylio naudai... Tai truko ilgus 8 mėnesius, tačiau galiausiai viskas atsistatė į savas vėžias ir jau beveik pusmetis galiu džiaugtis visiškai sveiku vaiku.

Vienas geriausių sprendimų, mano akimis buvo baseino lankymas nuo 2 mėnesių amžiaus. Tiesa, pirma vonelės, o kai jau netelpa į voneles, keliaujama į baseiną. Iki šiol jį lankome ir šiandien džiaugiamės gebėjimu plaukti ir su mamos pagalba - nerti 😊 Taip, pripažinsiu, baseinas pirmiausia atsirado dėl kreivo kakliuko, tačiau ne mažesnis stimulas man buvo vasarą vis girdimos naujienos, kai vaikai, nemokėdami plaukti paskęsti. Oficiali statistika sako, kad Klaipėdoje apie pusę vaikų nemoka plaukti, nes išmokti paprasčiausiai nėra kur, taigi mokymasis plaukti, plūduriuoti ir nerti buvo didžiulis ir svarbus siekis man, kaip mamytei kuri nori apsaugoti savo vaiką. Žinau, kad dabar, įkritęs į vandenį mano vaikas pluduriuotų arba išplauktų, ir abu su vyru laukiam nesulaukiam vasaros, kai galėsime su mažyliu pliuškentis ežeruose! 😊


Tačiau aš nesigiriu! Gerai, truputį giriuosi ir žinau, kad kiekvienai mamai savas vaikas pats gražiausias, nuostabiausias, šauniausias ir visoks kitoks -iausias... Dažnai, paskaičius informacijos internete galima jausti, kaip mamytės vos ne konkuruoja tarpusavyje, kurios vaikas atsisės pirmas, atsistos pirmas ar kieno pradės vaikščioti anksčiau.. Pasiekimais reikia džiaugtis ir aš nepaprastai džiaugiuosi, kad maniškis pradėjo vaikščioti 10-ties mėnesių (ačiū jam, nes mano nugara nebuvo laiminga nešiodama 1/4 mano kūno svorio), tačiau nemanau, jog sveika vaikus lyginti tarpusavyje ir paversti vaiko raidą lenktynėmis... Gyvai bendraudama su krūva mamyčių aš matau, kokie visi mažyliai skirtingi, kokie visi nepaprasti: kažkuris drąsus, kitas aktyvus, trečias meilus, kitas - greitai susiorientuoja... Visi jie tokie unikalūs ir nepaprasti, jog neverta skubėti ir laukti, kada gi jis padarys tą ar aną... Nespėsi pastebėti, kaip ta laukta akimirka ateis ir ji prabėgs greičiau nei sugebėsi susivokti  bei pakankamai pasidžiaugti. Vaikai auga taip greitai, kad aš nespėjau visko, ką planavau užsirašyti į užrašinę, kurią ketinu dovanoti savo vaikučiui tuomet, kai jis sukurs savo šeimą (arba kai sulauks pilnametystės, dar neapsisprendžiau). O jei esate ta mamytė, kuri vistiek labai skuba, gal galiu šį tą pasakyti? Jūsų vaikas yra maža asmenybė, ir kad ir kaip norite, jūs niekaip nepriversite kažko daryti, jei jis/ji nėra tam fiziškai ar psichologiškai pasiruošęs. O kam kurti papildomą įtampą ir stresą? Ar ne geriau tą energiją išnaudoti smagioms akimirkoms su mažuoju stebuklu?


Kalbant apie asmenybes... Aš noriu tikėti, kad vaikas, atėjęs į gyvenimą jau atsineša dalį savo įgimto charakterio, tačiau ilgą laiką jo matyti ar jausti negalima ir suprantama, pirmiausia vaiko fiziologiniai poreikiai... Gal apie 8-10 mėnesį pasirodo pirmieji mažylio kaprizai ir ožiukai, kai taip kažko norisi, bet gauti neišeina taip, kaip norisi. Jei kalbėsime iki to laiko, gal būtų galima išskirti irzlesnius dieglių periodus pirmais mėnesiais arba dantukų dygimą maždaug 6 mėnesių amžiaus, tačiau to su ožiukais nesumaišysi - ten skausmas ir nepatogumas, čia gi - kaip ir viskas gerai, bet ragiukais pilvuką kažkas vis bado... Pirmieji ožiukai, žiūrint dabar, iš laiko perspektyvos, man atrodo visiškai nerimti, jei palyginus su dabartiniais, metinuko amžiaus kaprizais, kai būtinai noriu kažko ko negalima. Dažniausiai duodu, jei nėra rizikos susižeisti ar užsigauti, lai tyrinėja pasaulį ir aplinką. Tačiau dažnai pasitaiko ir to, ko negalima, pavyzdžiui, prieš kelias savaitės buvo labai smagu kasti palmės vazoną ir saujomis kabinti žemes į burną! Na neleisi gi, todėl patraukus ir nunešus prausti automatiškai kyla kaprizo priepuolis, kurį vis dar bandau nuraminti nukreipdama mažojo dėmesį. Kol kas šitas metodas man veiksmingiausias, tačiau jau dabar bandau prisėsti ir trumpai pakalbėti, kodėl negalima. Nežinau kiek supranta, ir kiek tai efektyvu, tačiau tik dėmesio nukreipimas ne visais atvejais pasiteisina - atmintis gera ir apsisukus vėl norisi bėgti prie tų stebuklingai skanių palmės vazone esančių durpių... Arba eilinį kartą išvertus vieno kambario spinteles reikia bėgti prie kitų, kol mama tvarko tą betvarkę - ir taip, be galo, be krašto...


Kaip aš jaučiuosi būdama mama? Sunku ir žodžiais apsakyti, kokia palaima, džiaugsmas ir įvairių emocijų banga užlieja suvokus, kad tavo kūnas davė gyvybę šitam nuostabiam stebuklui, kuris stovi ir šypsosi tau pačia gražiausia pasaulyje šypsena... Pirmieji mėnesiai man buvo košmaras. Kad ir kaip tai negražiai nuskambės, bet buvo dienų (ir tikrai ne vieną ir ne du kartus), kai neturėjau laiko elementariai nusiprausti, buvo dienų, kai pamiršdavau, kad reikia pavalgyti, kelių dienų bėgyje pamiršti sušukuoti plaukus, tiesiog periši, kad nesimaišytų, kol užsiimi su mažyliu. Gerai, plaukų šukavimui daug laiko nereikia, bet buvo laikas kai jie taip stipriai smuko, jog šukuotis galėjau tik vonios kambaryje, o kol tavo vaiko akys plačios, iki jo nueiti būdavo reikalų. 😅 Nes na vaikas gali pabusti, jam gali prireikti tavęs, jis gali verkti, o jei tu būsi duše arba jei negalėsi paimti vaikiuko ant rankų? Atrodo tokie elementarūs dalykai, kaip rytinė kava kelis mėnesius buvo pamiršti ir ryte paruoštas kavos puodelis būdavo išgeriamas tik vėlai vakare. Apie makiažą man baisu ir pasakoti... Aš jo nesidarydavau, tikrai ne kasdien, kartais savaitgaliais, tuo atveju, jei vyras budavo namie, todėl pernai metais ir įrašų apie kosmetiką turiu parašiusi visai nedaug. Tiesą pasakius, iki šiol nagus lakuoju tik kartą savaitėje (nors reiktų porą kartų), kai vaikas snaudžia šeštadienio ar sekmadienio pietų miegelio, o namuose yra vyras... Tačiau šiandien galiu pasidžiaugti, kad jau senai pakanka laiko išgerti visą kavos puodelį iš karto, kad pakanka laiko nusiprausti tiek ryte, tiek vakare, ir jau kuris laikas - suspėju šiek tiek pasidažyti beveik kasdien. Visgi per šiuos metus aš pastebėjau, kaip stipriai pasikeitė mano kūno linijos (nėštumas ir gimdymas duoda savo...), kaip greitai paseno mano veido oda - ji prarado sveiką spalvą (ko aš ir šiaip nelabai turėjau, kadangi turiu nuo vaikystės anemiją) ir kaip mano veidą išvagojo raukšlės! Rimtai, matau krūvą aplink akis, kelias ant kaktos ir aplink lūpas! Ir baisu, kad gal jau metas jauninamosioms priemonėms, kurios kovoja su raukšlėmis? Kaip galima taip greitai pasenti? Kita vertus, aš niekuomet tiek daug nesišypsojau, kaip per šiuos metus! Aš niekuomet, niekam nedariau tiek daug juokingų grimasų, kad išgirsčiau vaiko juoką! Aš niekuomet nebuvau niekuo taip susirūpinusi, kaip savo mažylio kritimais, virtimais, diegliukais, dantukais, sloga, kosuliu ar tiesiog bloga nuotaika! Galbūt visos tos grimasos, juokas, ašaros ir susirūpinimas paliko pėdsaką mano veide? Mintys vis sukasi apie tai, jog aš nenoriu taip greit pasenti, bet jei kas mane sakytų - "Ingrida, gausi tokį nuostabų veidą, kaip prieš nėštumą, tačiau turėsi niekuomet nebesijuokti ir nerodyti jokių veido išraiškų", - tikriausiai tokį siūlytoją išvadinčiau bepročiu ir nesutikčiau niekuomet  neberodyti tos didelės meilės savo vaikui, kurios iki jo gimimo nepažinau.


Šiuo metu mano mažyliui jau vieneri metukai! Jis kasdien laksto aplink, nori, kad kasdien jam parodyčiau kažką naujo ir viską priima su nuostaba ir susižavėjimu, net jei tai toks paprastas dalykas, kaip burbuliuojantis puodas ar dubenėliai sudėti vienas į kitą. Jis kasdien prašosi į lauką ir nori bėgti su kitais vaikais - taip juokinga, kai mažos kojytės žengia dideliais žingsniais, bet dar nepajėgios pavyti kamuolį spardančių vaikų... Ir kaip gera, kai jis neša man knygutę, kad paskaityčiau, parodyčiau ir papasakočiau, kas gi ten nupiešta ar parašyta... Neprastas širdyje tuksenantis ir visą vidų šiluma užildantis jausmas apima, kai sūnus bėga tik tam, kad tave apkabintų ar pabučiuotų, kai užmiega tau ant rankų ir visu kūnu bando glaustis kuo arčiau tavo kūno... Taip, kartais susimąstai, kad per tuos metus viskas pasikeitė, galbūt tu pernelyg užsisėdėjai namie (kaip mėgsta sakyti tie, kurie neturi vaikučių) ir šiek tiek atbukai nuo rimtų temų, filosofinių pamastymų, darbinių terminų, kai pamiršai, kad gyvenimas nesisuka tik aplink tavo metinuką... Kai suvoki, kad jautiesi kvailoka ir pamiršusi viską, kas anksčiau buvo svarbu, kai nebeturi laiko prisėsti ir paskaityti gerą, peno dvasiai ar stimulo protui teikiančią knygą... Tačiau aš puikiai suvokiu, kad mano darbas būti mama, ir jei tai reikšia tik pokalbius prie arbatos puodelio apie naujai siaučiančius virusus, prasikalusius dantis ar kaip mažieji žengė pirmuosius žingsnius, tuomet tebūnie. Kad ir kokie socialiai ar protiškai skurdūs buvo šie, pirmieji mažylio metai; tačiau kartu jie buvo kaip niekad turtingi emocijomis, naujais potyriais. Metai pripildyti tyro juoko, krykštavimo ir džiaugsmo. Metai kupini šeimyninės laimės ir meilės. Metai, kurių nekeičiau į jokius kitus savo gyvenimo metus - patys geriausi, pirmieji mano mamiški metai!




Ačiū, kad skaitote 
Gėlėta kosmetinė

Komentarai