KELIAVOM. Baidarėmis žemyn upe. Žeimena (Švenčionių raj.). Tradicinis giminės susitikimas. Guntauninkai.

Viskas šiame pasaulyje laikina ir kinta taip greitai, kad kartais pagalvoji, ar iš viso yra kažkas pastovaus ir nekintančio? Viskas, dėl ko stengeisi visą gyvenimą pasiekus tikslą gali atrodyti nebesvarbu; sukurta gerovė gali bet kada prapulti likimo vingiuose; net geriausi draugai, kažkada atrodę neatsiejama tavo gyvenimo dalimi, pasimeta gyvenimo posūkiuose ir laiko kilpose. Nėra nieko kas išliktų nekintantis ir nuolatinis, išskyrus artimiausiųjų, šeimos narių ryšys - brolis visuomet liks broliu, sesuo visuomet pasitiks šiltu glėbiu; dukterėčia ar sūnėnas visuomet pribėgs pasipasakoti ar pakalbėti... Tikriausiai dabar, mielas skaitytojau, purtai galvą ir galvoji, kad šeima gali iširti, broliai susipykti, nebendrauti; vyrai išeiti, mamos neauginti vaikų... žinoma gali, ir visokios ten 24 val ir kitos pseudo laidos su (ne)surežisuotais sodžiaus vaizdeliais kasdien transliuoja krūvą pavyzdžių... Gali! Nepaisant visko ryšys lieka! Mano šeima ir giminė, išsibarstę po visą Lietuvą jau penktus metus iš eilės laikosi tradicijos susibėgti visiems krūvon ir aktyviai praleisti laiką, pasibūti kartu savaitgalį, pabendrauti. Praeitais metais apie tokį susibėgimą nepasakojau, o šiemet naudojuosi proga pasidalinti savo tinklainės užfiksuotais vaizdais, ausimis išgirstais garsais ir širdimi patirtais jausmais.

"Šeima nėra svarbus dalykas. Šeima yra viskas."
Michael J. Fox

Nuotrauka iš ČIA

Ar žinai, ar nežinai, bet pirmasis mūsų susibėgimas vyko Žemaitijoje, tuomet, 2015 metais plaukėme Akmenos upe. Pačiai sunku patikėti, bet tuo metu mano pilvelyje jau gyveno mažas gyventojas, nors nei vyras, nei aš pati to dar nežinojome (nors nemeluosiu, nujaučiau). Pastaruosius keturis metus mes susitinkame Guntauninkuose, tolimame Ignalinos raj. kaimelyje, kuriame visuomet pasitinka svetinga sesers Sabinos ir svainio Daliaus sodyba ir rūpestis visą savaitgalį.

Kelionės maršrutas. Sustojimai pažymėti rodyklėmis

Ruoštis kelionei pradedame iš anksto, kaip visuomet sudarau sąrašą reikalingų daiktų. Orų prognozė liepos 5-7 dienai nežada nieko įspūdingo. Penktadienis ir sekmadienis turėtų būti lietingas ir šaltokas, tuo tarpu numatytą plaukimo dieną bent jau nežadama kritulių. Deja, bet dauguma giminaičių lygiai taip pat nuogąstauja dėl oro - menkas malonumas būtų semti vandenį iš baidarės. Kita vertus, visus šiuos metus iš eilės plieskė saulė, tad pagal tikimybių teoriją, juk turėtų kažkada pasitaikyti ir ne tokie palankūs orai? Prognozės apsunkina daiktų krovimą - šalia šortų ir marškinėlių trumpomis rankovėmis reikia pasirūpinti ir šiltesne avalyne bei apranga numatomiems vėsiems orams, sukrauti neperšlampamus apdarus, jei pliauptų lietus. Tad jau trečiadienį į vieną buto kampą imu krauti miegmaišius, patalynę, batus visoms progoms, į krepšius renku aprangą sau, vaikui ir vyrui. Visi paruošiamieji kelionės darbai baigiasi tik penktadienį prieš pietus. Tą pačią dieną, apie 13 val. pajudame iš Klaipėdos. Prieš užrakinant buto duris dar kartą permetu akimis sukrautą mantą, patikrinu ar turime dokumentus (pasienio zonoje gali bet kada sustabdyti pasieniečiai, tad asmenybę patvirtinantys dokumentai būtini). Žinoma, pasirūpinu gausiu kiekiu maisto katinui ir žuvims bei išjungusi visus elektros prietaisus užveriu duris. Tegul nuotykis prasideda! Iš kiemo pajudame 13:06 val. iki kelionės tikslo laukia 406 km ir 5 val. nepertraukiamo važiavimo. Iš ankstesnių kelionių puikiai žinome, kad važiuoti visą atstumą be sustojimų tiesiog neįmanoma, tad planuose kelionė išsitempia iki 6 val. su bent trimis suplanuotais sustojimais.

Aišku, laikytis plano kelionės metu sunkokai sekasi. Kol sūnus buvo kūdikis, sustodavom tik pavalgyti ir pakeisti sauskelnes, tačiau šiuo metu jis tai pavargsta sėdėti, tai nori į tualetą ir čia dar būna klausimų, ar nori iš tiesų, ar tik nori sustoti ir kažkur pabėgioti. Visai džiaugiuosi mašinoje prikrovusi krūvą veiklos: magnetinė piešimo lenta vaiką džiugino beveik pusę kelio; mašinėlės ir knygutės - kiek trumpiau, na o žiūrėti pro langą buvo įdomu tik keliolikai sekundžių, jei susidomi kažkuo, ką mato. Kelionės metu stengėmės stoti tik pačiose patogiausiuose vietose: Kryžkalnis buvo pirmoji, Kėdainiuose, miškuose už Ukmergės, kur pasitiko gražūs vaizdai ir patogi vieta ištiesti kojas, paskui stojome Molėtuose ir galiausiai Labanore. Labai patogu ir smagu šiame maršrute sustoti Mimainiuose (Panavėžio raj.) ar Palūšėje (Ignalinos raj.), tačiau ten stojome pernai, o šiemet norėjosi naujų vietų bei labiau derinomės prie vaiko poreikio sustoti tam tikrais momentais. Išlipus kiekvienoje "stotelėje" nuo pat Klaipėdos iki Guntauninkų košė stiprus vėjas, oras buvo vėsokas ir mano lūkesčiai apie pasitaisysiančius orus vis mažėjo. Rytų Lietuvoje mus pasitiko ir sunkūs debesys, atrodė tuoj tuoj prapliups tirštas lietus, tačiau priešingai nei pernai, mūsų kelias buvo žvarbiai vėjuotas, tačiau sausas.

Keli kilometrai už Ukmergės, miškeliai Ukmergės raj.

Guntauninkus pasiekiame apie 19 val, tiesiame sustingusias kojas. Mažasis, aišku, pasileidžia pabėgioti su pusbroliais ir pusseserėmis, paspardyti kamuolį, o mus pasitinka jau susirinkusiųjų giminaičių bučiniai ir glėbiai. Tiesa, ne visi renkamės iš vakaro - dalis giminių galės atvykti tik rytoj, į plaukimo vietą. Šiek tiek pavakaroję, susinešę daiktus į trobą, standartiškai nakvynei gauname senovinį kambariuką, storomis rąstinėmis sienomis. Pasikloję lovas einame ilsėtis - ryt laukia aktyvi diena.

Ryte mūsų niekas nežadina, tad akis pramerkiame jau senai išaušus. Sodybos kieme šurmuliuoja besiruošiantys giminaičiai. Lengvai apsirengusi ir palikusi snaudžiančius vyrus skubu į lauką - brr... kaip šalta ir vėjuota. Apsiniaukęs dangus visai nedžiugina... Nukeliauju ir iki kaimo upės - vanduo šaltas, o vėjas atrodo visai netinkamas kelionei upe su trimečiu. Po ilgų svarstymų su vyru, pasitarimų su giminaičiais, galvojame ar verta plaukti apskritai? Jei vaikas būtų bent kiek didesnis... Iki šiol plaukiant kaitindavo saulė, upės vanduo būdavo maloniai gaivinantis, o plaukti košiant vėjui? Kankinama abejonių rengiu vaiką dvejomis poromis kelnių, ant megztinio tempiu striukę ir dedu kepurytę; pati rengiuosi šiltai ir labai tikiuosi, kad nebus labai šalta. Bandom! Blogiausiu atveju ką nors sugalvosim, priklausomai nuo situacijos.

Riedant akmenuotais kaimų vieškeliais saulė šiaip ne taip prasibrauna pro apniukusius debesis, nuotaika raudoname autobusiuke kyla, tad belieka tikėtis, kad orai bus puikūs. Pakeliui sustojame prisikabinti priekabos su baidarėmis, renkame irklus, gelbėjimosi liemenes ir visi skubame į sutartą starto - susitikimo vietą. Praeitais metais plaukėme Žeimenos upe nuo Kaltanėnų iki Švenčionėlių, sukorėme 19 km ir džiaugėmės nepaprastai lengvu, šeimynai draugišku maršrutu. Apskritai Žeimenos upė yra vertinama vandens turistų kaip draugiška pradedantiesiems, šeimoms su vaikais ir vyresnio amžiaus žmonėms. Upėje mažai vingių (priešingai nei prieš porą metų pasirinktai Būkai), nedaug kliūčių; o kadangi vandens turizmas Žeimena populiarus ir mėgiamas, sunkios kliūtys ir nuovartos greitai pašalinamos, paliekant tik tas, kurias galima praplauti. Tačiau tikriausiai dar svarbesnis faktorius yra upės vandeningumas - net ir sausringais metais upėje pakankamai vandens baidarėms. Žeimena būdama 82 km jungia kelis ežerus, tad galima plaukti ta pačia upe prisigalvojant įvairiausių  maršrutų ir nuplaukti kad ir iki paties Vilniaus.

Žemėlapyje žemiau sužymėjau vandens kelio maršrutus Žeimenos upe. Juodai pažymėtas kelias žymi 2018 metų maršrutą su pradiniu tašku nuo Kaltanėnų (A) iki Švenčionėlių (B). Raudonai pažymėtas šiųmetis kelias nuo Švenčionėlių (B.1, taip čia turėjau pažymėti A1) iki Liūlinės (B.1). Paspaudus ant nuotraukos ji pasididina.

Su giminaičiais, kurie atvykti galėjo tik šiandien susitinkame Švenčionėliuose. Kol vairuotojai nuvairuoja mašinas iki galutinio kelionės taško, plepame su senai matytais giminaičiais, užkandžiaujame dienai pasiruoštu maistu. Vis labiau šviečianti saulė priverčia išsinerti iš papildomų kelnių, nusivilti megztinius. Liekame rūbais ilgomis rankovėmis, bet bent jau ne sluoksniuoti pyragėliai! Papildomus rūbus dedu į neperšlampamą maišą - plaukiant baidarėmis visuomet lieka rizika ne tik kad sušlapti, bet ir išsimaudyti, net jei to nenori bei neplanuoji. Atsarginiai, sausi rūbai baidarėje nėra bloga mintis... Slenkant minutėms vaikai subrenda į ledinį vandenį ir beveik išsimaudo. Ech, vaikai... Aplink maistą ratais suka įkyrus kiras - paprašaika. Atrodo alkanas, bet gavęs nemenką gabalą maisto nė kiek neaprimsta, kur jau ten - dar įkyriau suka ratus vos ne liesdamas galvas, sėlina link susibūrusių aplink stalą artimųjų...

Neilgai trukus pasirenkame baidares ir leidžiamės į vandenį. Mano aktyvusis vaikas kiek aprimsta pajutęs po baidarės dugnu vandenį ir visai kitokią pusiausvyros būseną. Tačiau netrukus prasideda primygtinis prašymas irkluoti ir... mažylis pirmą kart gyvenime, trečiosios kelionės metu irkluoja pats. Stebiuosi, kaip greitai perpranta "kaire - dešine" judesius irklu ir nors trūksta jėgų iš ties stipriau pasiirti, mes pamažu judame vandens paviršiumi.

Prieš akis atsiveria plačios Žeimenos upės vaizdai, smėlingos pakrantės, statūs šlaitai ir miškingos vietovės. Upės pakrantėse lenkiame gražuoles baltas vandens lelijas, geltonas, gausiai žydinčias paprastąsias lūgnes. Vanduo atrodo gan drumzlinas, tačiau dažnai matosi netolygaus lygio smėlingas dugnas, žalia, gausi povandeninė augmenija. Tai vienur, tai kitur plačios upės vaga pasitinka medžių nuovartomis, kurias be didesnių vargų praplaukiame. Atsiminus tą pačią vingiuotą Būką, regis strigome ties kiekviena didesne kliūtimi, o šis maršrutas pasirodė lengvesnis. Galbūt pasirinktas vienintelis sustojimas ne itin sužavėjo stačiu kalnu, bet su stiprių vyrų pagalba įkopti ir užnešti vaiką nepasirodė labai sudėtinga.

Plaukiant upe kelis kartus pasivijome ir lengvą lietutį, mūsuose vadinamą "grybų lietumi", kuris vos vos sugebėjo sudrėkinti odą. Vaiką lietaus metu susukau į didelį storą paplūdimio rankšluostį, tad nė nosytės galiukas rimčiau nesušlapo. Rimtesnė bėda buvo priešais vyrą likusi avalynė, kuri buvo tiek priirkluota vandens, kad autis visai nebesinorėjo... 😆 Ir čia aš visgi pasidariau išvadą, kad nepaisant oro, patogiausia autis guminę avalynę (ne guminius, o įspiriamas gumines šlepetes)!

Ne ką menkiau, nei pernai stebino ir Žeimenos pakrančių vaizdai: vietomis plaukiant krantai būdavo gausiai apaugę augmenija, supo lapuočiai medžiai ir jauteisi, tarsi būtum džiunglėse. Tačiau neilgai trukus pasirodydavo smėlėtos aukštos pakrantės su gražiu rytų Lietuvai būdingu spygliuočių mišku. Būtent tas kontrastas tokioje sąlyginai trumpoje upėje vis stebino - niekad nebuvai tikras, ką pamatysi už sekančio posūkio. Plaukimo metu vanduo pasitaikė šaltas, tad besimaudančių šį kartą buvo vos vienas drąsuolis... Nežinau ar dėl vėsesnio oro, ar dėl to vienu kilometru trumpesnio atstumo (šių metų maršrutas 18 km) laikas praskriejo kaip valanda, niekas nesijautė pavargęs, o daug kam apskritai norėjosi plaukti dar bent stotele ilgiau.

Galiausiai, išsilaipinus paskutinėje stotelėje laukė sugrįžtuvės į Guntauninkus su visa gausia kompanija, laužas, šašlykiukas ir kalbos iki ryto. Tradiciškai susitikę per Mindaugines pagerbėme ir vieną giminės Mindaugą (kuris yra mano vyras), kartu su visa Lietuva giedojome himną. Smagiai nuirklavę baidarėmis žemyn upe, pasibendravę ir pasibuvę, sekmadienį kilome kaip kam patogiau: vienų jau laukė darbai, kitų - augintiniai, treti turėjo planų. Mes Guntauninkus paliekame iš kart po pietų, šį kart už vairo sėdu aš, laukia ilgas kelias namo su keliais sustojimais, kelias atgal į savas rutinas, savus darbus ir savus pasaulius.

Labai smagu, kad šiais metais ir vėl susitikome bene visi. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo tėveliais, kurie atvažiavo virš 300 km, irklavo su visais, ir sportuojančiais, ir jaunais. Kai pagalvoji, ar daug 70-mečių pasirašo aktyviam savaitgaliui? Kai susimąstai, ar daug giminių turi savų tradicijų?

"Žemyn upe-e, žemyn upe-e. Su baidare palengva! Žei-me-na!"

Ačiū, kad skaitote,

Gėlėta kosmetinė

Jūsų komentaras - geriausias atlygis ir didžiausia motyvacija!