PERSKAIČIAU. Laurent Gounelle "Dievas visada keliauja incognito"

Kadangi šiais metais sau pasižadėjau daugiau skaityti, tai viena iš naujų tinklrašaščio rubrikų bus 'knygos'. Tiesą sakant tokia žyma mano bloge jau yra, tačiau per visus rašymo metus jums pasakojau vos  apie kelias perskaitytas knygas. Na, o šiais metais, skatindama save daugiau skaityti, planuoju daryti šiokias tokias knygų apžvalgas. Iš pradžių galvojau daryti mėnesio knygų įrašą, tačiau tikėtina, kad per mėnesį perskaitysiu vos vieną knygą, tad nėra prasmės tą vieną apžvalgą įvardyti 'Mėnesio knygomis", tiesa? Žiūrėsiu pagal situaciją, jei stebuklingu būdu perskaityčiau daugiau, būtinai taip ir padarysiu, o kol kas, noriu šiek tiek pakalbėti apie Lautent Gounelle "Dievas visada keliauja incognito" romaną.


"Norėjau rėkte išrėkti savo kaltinimus, bet... dabar šaukti būtų tolygu paklusti jo nurodymui... Pasijutau pakliuvęs į spąstus, šiurkščiai nutrauktas pačiame įkarštyje. Apėmė bjaurus jausmas, kad esu marionetė, kurios jausmais ir veiksmais manipuliuojama, sumaniai timpčiojant nematomas virveles"
Citata iš knygos, p.250




Anotacija. Dar vienas įtaigus lietuvių skaitytojui jau žinomo autoriaus ("Laimingas žmogus") pasakojimas apie gyvenimo prasmės paieškas.


Alanas stovi Eifelio bokšto viršuje, pasiruošęs šokti žemyn, nes jam atrodo, kad gyvenimas neturi nei prasmės, nei tikslo. Tačiau staiga ant peties pajunta kažkieno ranką - nepažįstamas senyvas vyras pasiryžęs sulaikyti jį nuo beprasmiško žingsnio. Nepažįstamasis pasiūlo Alanui sandorį: vaikinas gaus naują visavertį gyvenimą, jei vykdys gelbėtojo jam skiriamas užduotis. Netrukus Alanas patenka į įvykių sūkurį, išgyvena naujus potyrius ir pasineria į paieškas gyvenimo prasmės, kurios iki šiol nematė...



Laurent Gounelle knygas kritikai neretai lygina su Paolo Coelho romanais - ypač garsiuoju "Alchemiku". 


Knygoje pasakojama istorija panardina į svaigią Paryžiaus vasaros atmosferą ir kviečia susimąstyti: kas gali paskatinti mus įveikti savo baimes, susikaustymą bei įpročius ir, kai gyvenimas nebeteikia  džiaugsmo, priversti išsukti iš įprasto kelio?


Tai pirmiausia noriu pradėti nuo to, kad pradžioje šiek tiek sunku įsivažiuoti į pirmųjų puslapių siužetą, kuris iš karto prasideda ant Eifelio bokšto sijos. Bet apskritai knyga lengvai skaitoma, aiškiai suprantama, siužetas gana aiškus, kai kuriais atvejais netgi atrodo primityvokas ir labai lengvai nuspėjamas. Knygos siužetas ir jo dalys pakankamai įtemptos - skaitai ir vis galvoji, kad kažin ar pats galėtum vykdyti vienus ar kitus gelbėtojo nurodymus, tačiau man iš karto, bene knygos pradžioje pritrūko šiokio tokio aštrumo - juk kalbame apie žmogaus pasaulio griūtį, sprendimą nusižudyti, juodą ir viską aprėpiančią neviltį! Tačiau rašymo stilius gana ramus - atrodo knygos autorius priverčia skaitytoją žiūrėti į viską iš šalies, įvykiai lyg ir pasakojami pagrindinio veikėjo Alano, tačiau jie blankūs, emocijos labai kuklios, beveik nejaučiama įtampa tuose vietose, kur jos tiesiog būinai reiktų - tad vis susidaro jausmas, tarsi pasakotojas yra ne pats Alanas, o bevardis, beveidis asmuo, beveik kabantis palubėje ir Alano lūpomis, tačiau savo vidumi pasakojantis istoriją. Toks labai keistas jausmas, bet knygoje labai labai trūko to aštraus pipiriuko, kuris priverstų įsitempti ir nebeatsitraukti nuo knygos puslapių.  O šios knygos atveju siužetas dažnai pasirodydavo nuobodokas, ne dėl savo turinio, bet būtent dėl rašytojo rašymo stiliaus.

Kalbant apie pačią knygą, manau tai būtų puiki knyga jaunesniems, savo vietos šiame pasaulyje ieškantiems žmonėms, kuriuos vis dar žavi P. Coelho kūryba. Nesakau, kad knyga nėra prasminga ar neįdomi - psichologiniu požiūriu netgi labai. Kelis kartus ant pašalinių vis norėjosi patikrinti vienus ar kitus gelbėtojo metodus, naudojamus su Alanu, stebėti reakcijas ir realiai sužinoti, ar būdai veikia. Be to, įsivaizduokite, kad šiandien jus išgelbsti nepažįstamas ir siūlo jums kitokį gyvenimą, mainais į visišką paklusnumą - ar sutiktumėte? Kita vertus, atsidūrus tokioje situacijoje, kaip Alano - ar turite kažką prarasti?

Tiesą sakant likau nesupratusi ir knygos pavadinimo - kodėl jis būtent toks? Knygos eigoje paaiškėja, kas iš tiesų yra tas gelbėtojas ir kas jį sieja su Alanu (kas buvo aišku beveik nuo pat jų susitikimo), tačiau jis toli gražu negali būti prilyginamas dievui, nebent Dievu laikysime kiekvieną, kuris nors kažkiek pakeitė jūsų gyvenimą ir leido į jį pažvelgti kitaip. Ir kodėl gi incognito? Tai nebuvo nė kiek nežinoma, nesuvokiama ir autorius nepaliko jokios intrigos su paskutiniu knygos sakinius, todėl man pavadinimas visiškai nederėjo su turiniu... Galima bandyti ieškoti aliuzijų su tautosakiniais motyvais būdingais daugumoje šalių "Dievas pasivertęs senuku keliauja po pasaulį ir padeda žmonėms", kaip kad pradžioje nutinka su paslaptinguoju gelbėtoju, tačiau šią hipotezę autorius paneigia įvesdamas dar vieną stebuklinėms pasakoms būdingą motyvą - velnio ir sandėrio su juo aliuziją. Per visus knygos puslapius tas magiškas/ fantastinis/ nenuspėjamas aspektas lydi, kai tik kalbama apie Ivą Diubrėjų. Tačiau knygos puslapių gale paaiškėja, kad tai lygiai toks pat žmogus, tad dievo-velnio vaizdiniai, kurie su kiekvienu siužeto vingiu nori nenori lindo į galvą buvo paneigti. Beje, man asmeniškai Ivo asmenybė buvo daug įdomesnė už Alano (pastarasis man atrodė apgailėtinas, kai kuriais atvejais naivus it mažas vaikas) ir labai gaila, kad apie jį nebuvo labai daug kalbėta. Tačiau grįžtant prie pastraipos temos - pavadinimą tik galima pritempti prie kažkokių fantastinių motyvų, tačiau man jis vistiek nederėjo knygai ir buvo pasirinktas tikriausiai dėl intrigos ar galimo populiarumo.

Knyga lengvai skaitėsi iki pat paskutinio puslapio, tačiau tai nebuvo mano Biblija ir nesuteikė man kažkokio nušvitimo ir suvokimo, kurio, kaip suprantu tokio turinio knyga siekė rašytojas. Knygoje analizuojama visai ne gyvenimo prasmė, ir ne tos prasmės paieškos - knygos eigoje vienas žmogus padeda kitam atrasti savo viduje pasitikėjimo savo jėgomis kruopelę, kai esi tiesiog išsviestas iš savo komforto zonos. Tuomet auginti kruopelę, ir su ja daiginti lygiagrečiai svarbius - mokėjimo džiaugtis, išsivadavimo iš baimių, laivės bei drąsos - daigus, kurie ir suteikia gyvenimui visavertiškumo jausmą, tačiau nieko panašaus į gyvenimo prasmės paieškas! Vidinio 'aš' auginimą, savęs tobulinimą ir sunkų įprotį džiaugtis - taip! Bet ar tai anot rašytojo yra gyvenimo prasmė - aš labai abejoju. Ir pats autorius knygos gale palieka pagrindinį veikėją dar nesubrendusį, nesutvirtėjusį, - manau, kad toks įspūdis susidaro dėl itin greito pabaigos išvystymo (paskutiniams įvykiams ir atomazgai skiriama mažai knygos puslapių, dėl ko visas veiksmas atrodo suspaustas), todėl lieka neaišku, ar įsitvirtins šie maži atradimai jo gyvenime? Galiausiai autorius optimistiška gaida baigia knygą, kuri leidžia suvokti, kad pasėta ir sudaiginta sėkla dar turi augti, tačiau ji jau yra ir egzistuoja.


Jei visiškai atvirai - aš šiai knygai girdėjau tiek daug teigiamų atsiliepimų, pagyrimų ir apžvalgų, kurios taip išaukštino knygą, kad ji turėjo būti bene antroji Biblija, padėsianti atrasti nušvitimą ir tą tikrąją prasmę, ar bent jau jos receptą. Tačiau man tai buvo lengvas, eilinis romanas apie žmogaus paieškas, savojo aš paieškas ir tą tikrą suvokimą, kad maži, po pat nosimi esantys dalykai visgi ir yra patys svarbiausi. Tie maži kasdieniai patyrimai ir yra tikroji laimė! Nelabai man patiko ir ne pagrindinę, tačiau labai svarbi detalė, kad tą laimę, tą pasitikėjimą savimi knygos pagrindinis herojus užsiaugina ne pats, o vadovaujamas paslaptingo gelbėtojo. Tai tarsi atima iš skaitytojo, esančio tokiose pat klajonėse, viltį, kad atrasti save būtinai reikia antrojo žmogaus. Tikrai nereikia, svarbu klausyti ir girdėti, jausti ir ieškoti!

Galbūt, jei būčiau paauglė, ieškanti savęs - ši knyga man būtų kažkas tokio... Tačiau man 30-imt ir aš jau senai suvokiau tam tikras tiesas, tiesas, kurios knygoje išdėstomos ir užslapstomos už ramaus siužeto vingių. Todėl knygą rekomenduočiau savęs ieškančiam žmogui, šiuo metu išgyvenančiam depresiją ar asmenybės krizę, o jei visa tai jums negalioja - galbūt tiems/ toms, kurie ieško lengvo romano. Knyga tikrai gali būti pradinis saviugdos skaitalas, nes visos knygos metu rasite itin daug tų paprastų ir kasdieniškų tiesų, bene visuomet perfrazuotų autoriaus plunksna, bet teisingų ir pagrįstų. Ir savaime suprantama, kad saviugdos knyga, apvilkta populiariosios literatūros (romano) rūbu bus gerokai patrauklesnė skaityti, nei kitos tokio pobūdžio knygos. Tačiau man asmeniškai didelio įspūdžio nepaliko, ir vis galvoju, kad siužetą tikrai buvo galima padaryti įdomesnį, smagesnį, aštresnį ir daug įtaigesnį...

"Atsitokėjęs aiškiai suvokiau to, ką patyriau, prasmę: kitų požiūrį į mane lemia mano paties elgesys... Aš pats darau įtaką jų reakcijai. <...> aptikau turįs jėgų, skatinančių elgtis kitaip. <...> supratau, kad neprivalau vien paklusti kitiems, tačiau svarbiausia, ne tai. Suvokiau, kad galiu elgtis taip, kaip nebuvau pratęs, tik tai išties buvo svarbu."
Citata iš knygos, p.66.

Leidykla: Alma littera
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 360 p.
Pirkau: Lietuvos paštas
Kainavo: apie 14,99 EUR




Ramios nakties,
Gėlėta kosmetinė

Komentarai

  1. O, kaip malonu tarp įrašų rasti ir knygos apžvalgą :) Mano mėgstamiausios temos - knygos ir nagų lakai :D Šios knygos skaičiusi nesu, bet jeigu ji panaši į "Alchemiką", tai manau, kad gal aš jos ir neskaitysiu. Nors "Alchemikas" paauglystėje ir patiko, bet dabar, manau, tokia knyga nebesukeltų teigiamų emocijų. Ir noriu padėkoti už tavo skiriamą laiką tinklaraščiui ir jo skaitytojams ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Oi Aušra, labai ačiū tau už tokį smagų komentarą :)
      Jo, knygos stilius labai panašus, tačiau skiriasi autorių rašymo stilius - man šita skaitosi gerokai lengviau (nors Alchemiką skaičiau berods 16-kos?, tai gal tiesiog kitoks suvokimas). :D Nežinau, manęs nenustebino :D
      O aš vis galvoju ar bus įdomūs tokie įrašai, ar patiks merginoms. Ir apskritai, kaip tokio tipo apžvalgas daryti - pasirinkau lengvą analizę su trupučiu turinio, bet dar nežinau, kaip visa tai atrodys ateityje. Bet kad bus tai tikrai :)
      Ir noriu labai labai padėkoti tiek už komentarą, tiek už skaitymą - be skaitytojų neliktų ir blogo ;) Tad jūs lygiai tokia pat svarbi dalis ;)

      Panaikinti
    2. Na, man būtų įdomūs, bet, aišku, reikia žiūrėti pagal skaitomumą ir pačios norus, nes jei viena aš skaitysiu, tai nedaug naudos iš tokių įrašų :) Sunku kai beveik nebūna atgalinio ryšio - pati prieš keletą metų rašiau tinklaraštį apie knygas. Skaitytojų buvo, bet beveik niekas nekomentuodavo, tai pamaniau, kad gal nelabai kam ir įdomu, tai rašyti nustojau. Nors tinklaraštį palikau - gal kam pravers, bus įdomu paskaityti :) O tu kokias knygas mėgsti skaityti?

      Panaikinti
    3. Oi, matau, kad skaito, tai tikiuosi kad ir man pavyks knygas skaityti taip sparčiai, kaip norisi :D
      Taip, va to atgalinio ryšio visuomet trūksta, nesakau, kad niekas nerašo - rašo ir daugiau asmeniškai, bet labai norisi, kad komentuotų viešai - tuomet tokių pat klausimų nebekyla ir šiaip, kitaip jaučiasi pats autorius. Man atrodo Aušra puikiai supranti, apie ką aš ;)
      Aš pati pradėjau nuo knygų blogo, bet esu jį ištrynusi, paskui rašiau receptų, kartais dar papildau, bet labai labi retai, tiek kad esu palikusi ir gerbėjų ten likę gerokai daugiau nei čia, tačiau nebetraukia jo pildymas kažkodėl. Va šitas, trečias kūdikis man mieliausias, tik vis keisti ir formuoti iš naujo norisi. Žiūrėsim, kur šitas blogas atsidurs :D :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...