KELIAVOM. Aukštumalos pažintinis takas. Krokų Lanka. Mingė. Kintų tuja. (Šilutės raj.)
Ankstesniais metais mūsų kelionės po Lietuvą apsiribodavo vienu objektu, nes vaikas buvo mažas, kojytės greit pavargdavo, reikdavo daugiau miego ir visiškai pakakdavo kelių valandų kažką pamatyti. Kiekvienais metais pastebiu, kad mūsų kelionės tampa vis ilgesnės ir vis daugiau vietų vienos kelionės metu norisi aplankyti. Tarkim, jei anksčiau pakakdavo vieno pažintinio tako, tai šios kelionės metu pasigailėjau, kad nesuplanavau daugiau vietų iš anksto. Šiuose kraštuose yra ne vienas unikalus objektas, kurį norisi aplankyti, bet į vieną kelionę sutalpinti neįmanoma, o šį kart buvau suplanavusi tik pažintinio tako lankymą, bet... po jo teko greituoju būdu pridėti dar kelis objektus, nes jo tiesiog nepakako! Apie viską iš eilės - šiandien pasakoju apie dienos kelionę po unikalų Šilutės kraštą ir kelias vietas, kurias jau prieš kelis metus norėjau pamatyti.
Šilutės rajonas nuo Klaipėdos pasiekiamas ranka, todėl papildomai planuotis kelionės laiką tokioms išvykoms nematau reikalo. Kadangi diena pasitaikė baisiai apsiniaukusi, atrodė tuoj, tuoj iš cepelininio dangaus pradės pliaupti lietus, į kelioninį krepšį įsimetėm šiltų, sausų drabužių persirengti, prigriebėm striukes nuo lietaus, kalną sumuštinių ir leidomės į žygį.
Kaip ir minėjau įžangoje, išvažiavom šiek tiek vėliau nei planuota (kažkas buvo neišverčiamas iš lovos), tad kelionės metu buvo numatytas tik pažintinio tako lankymas. Visi kiti planai susidėliojo eksprontu, kelionės eigoje.
 |
1. Aukštumalos pažintinis takas 2. Krokų lankos ežeras ir apžvalgos bokštelis 3. Mingės kaimas 4. Didžioji Kintų tuja |
1. AUKŠTUMALOS PAŽINTINIS TAKAS
Aukštumalos pelkė yra viena reikšmingiausių ir unikaliausių Lietuvos pelkių, išsiskirianti ne tik savo gamtine verte, bet ir svarbia vieta Europos mokslo bei kultūros istorijoje. Ji yra Vakarų Lietuvoje, Klaipėdos apskrityje, Šilutės rajone, Nemuno deltos regioniniame parke. Pelkė plyti žemumoje, kuriai būdingas didelis drėgnumas, lėtas vandens nutekėjimas ir dažni potvyniai, darantys didelę įtaką visam kraštovaizdžiui. Aukštumalos pelkė priklauso aukštapelkių tipui, tai reiškia, kad ji maitinama tik krituliais, o ne gruntiniais ar paviršiniais vandenimis.
Geografiškai ši pelkė yra ypač svarbi, nes formuoja vietos mikroklimatą ir veikia aplinkinių teritorijų vandens balansą. Dėl didelio durpių sluoksnio pelkė veikia kaip natūrali kempinė – sugeria vandens perteklių liūčių metu ir palaipsniui jį atiduoda sausringais laikotarpiais. Taip ji padeda reguliuoti Nemuno deltos hidrologinį režimą ir mažina potvynių riziką. Pelkės paviršius yra nelygus, su būdingais kupstais, klampynėmis ir ežerėliais, vadinamais akivarais, kurie yra vienas ryškiausių aukštapelkės bruožų.
Aukštumalos pelkės istorinė reikšmė ypač išryškėja XX amžiaus pradžioje, kai ji tapo mokslinių tyrimų objektu. 1902 metais vokiečių mokslininkas Karlas Albertas Weberis, tyrinėdamas šią pelkę, pirmasis moksliškai aprašė aukštapelkę kaip savarankišką gamtinį reiškinį. Jo tyrimai, atlikti būtent Aukštumaloje, padėjo pagrindus telmologijai – pelkių mokslui. Dėl šios priežasties Aukštumalos pelkė laikoma ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos gamtos mokslo paveldo dalimi.
Kultūriniu požiūriu Aukštumalos pelkė taip pat turi didelę reikšmę. Šis kraštas nuo seno buvo siejamas su Mažąja Lietuva, kurios gyventojų gyvenimo būdas glaudžiai priklausė nuo gamtos sąlygų. Pelkės ilgą laiką buvo laikomos pavojingomis ir sunkiai įveikiamomis vietomis, todėl liaudies pasakojimuose jos dažnai vaizduojamos kaip paslaptingos ir bauginančios. Tuo pačiu pelkės buvo ir pragyvenimo šaltinis – vietiniai gyventojai rinko uogas, vaistažoles, naudojo durpes kurui. Šiandien Aukštumalos pelkė tampa ekologinio švietimo ir pažintinio turizmo objektu, skatinančiu pagarbą gamtai ir tradiciniam kraštovaizdžiui.
Biologiniu požiūriu Aukštumalos pelkė yra itin vertinga ir jautri ekosistema. Joje vyrauja kiminai, kurie sudaro pagrindą durpių formavimuisi ir lemia pelkės rūgščią aplinką. Taip pat čia auga gailiai, viržiai, spanguolės, tekšės ir vabzdžiaėdžiai augalai, tokie kaip saulašarės. Šie augalai prisitaikę prie maistingųjų medžiagų stokos ir išskirtinių gyvenimo sąlygų. Pelkė yra svarbi buveinė daugeliui gyvūnų rūšių – čia peri gervės, tetervinai, aptinkami reti drugiai, varliagyviai ir vabzdžiai, kuriems pelkės yra būtinos išlikimui.
 |
| Žydrojo melsvio "šokis" aplink viržius |
Svarbus Aukštumalos pelkės biologinis aspektas yra jos vaidmuo klimato kaitos kontekste. Pelkėse sukauptos durpės saugo didelius kiekius anglies, todėl nepažeistos pelkės padeda mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį atmosferoje. Nusausinus pelkes, anglis ima išsiskirti, todėl jų apsauga ir atkūrimas tampa svarbia aplinkosaugos priemone. Dėl šios priežasties Aukštumalos pelkėje vykdomi vandens rėžimo atkūrimo darbai, siekiant išsaugoti natūralią ekosistemą.
Aukštumalos pelkė yra išskirtinis objektas, kuriame susipina geografija, istorija, kultūra ir biologinė įvairovė. Ji liudija tūkstantmečius trukusius gamtos procesus, žmogaus veiklos poveikį ir šiandienines pastangas išsaugoti gamtos paveldą. Tai ne tik svarbi Lietuvos gamtinė teritorija, bet ir vertingas pamokantis pavyzdys, kodėl būtina saugoti jautrias ekosistemas ateities kartoms.
Aukštumalos pažintinis takas buvo viena tų vietų, kur norisi sulėtinti žingsnį ir tiesiog būti. Vos įžengus į Nemuno deltos regioninio parko teritoriją pasitinka platus, atviras kraštovaizdis, kuriame dominuoja pelkė ir dangus. Medinis takas veda gilyn į Aukštumalos aukštapelkę. Takas yra apie 1,2 kilometro ilgio ir vienpusis, ne žiedinis, todėl visą kelią tenka eiti pirmyn ir grįžti tuo pačiu maršrutu. Tačiau tai nė kiek nevargina, nes kiekvieną kartą aplinka atrodo šiek tiek kitaip. Einant per pelkę akys nuolat klaidžioja po kiminų kilimus, vandens akeles ir tolumoje susiliejančius horizontus. Atrodo, lyg būtum visiškai atskirtas nuo kasdienio šurmulio – čia girdėti tik vėjas ir paukščiai.
Šią vietą lankėm šiltuoju metų laiku, todėl pelkė atrodė gyva ir spalvinga. Vasarą čia galima pastebėti žydinčius augalus, aktyvius paukščius ir nuolat judančią gamtą. Vis dėlto lengva įsivaizduoti, kaip kitaip Aukštumala atrodytų žiemą – padengta sniegu, dar tylesnė, beveik begalinė. Rudenį, tikriausiai, pelkė nusidažo ramiais rusvais atspalviais ir tampa ypač melancholiška.
Tako pabaigoje pasiekiama apžvalgos platforma tapo puikia vieta sustoti. Iš čia pelkė atsiveria visu savo mastu ir leidžia suprasti, kokia ji didelė ir kartu trapi. Aukštumalos pažintinis takas paliko ramybės ir susimąstymo jausmą – tai vieta, kur gamta nekalba garsiai, bet pasako labai daug.
2. KROKŲ LANKOS EŽERAS IR APŽVALGOS BOKŠTELIS
Visai netoli Aukštumalos aukštapelkės yra Krokų lanka, kurią pamenu iš mokyklinės geografijos pamokų, tad žinau, kad privalau pasinaudoti proga ir bent kartą pamatyti savo akimis. Ilgai dundame vieškeliu, supami bekraščių pievų, iškastinių ežerų ir gamtos ramybės, kol pagaliau jo didenybė - Krokų lankos ežeras. Tai vienintelis Lietuvoje lagūninės kilmės ežeras, susiformavęs tada, kai Nemuno nešmenys atskyrė dalį Kuršių marių. Šis faktas kelionės metu skambėjo galvoje kaip tylus priminimas, kad stoviu ne šiaip prie vandens telkinio, o prie gyvos geologinės istorijos. Seklus, platus ežeras liepą atrodė beveik susiliejęs su dangumi – riba tarp vandens ir oro čia tampa labai trapi.
Vasara Krokų lankoje pilna gyvybės, bet ji nėra įkyri. Prie pakrančių dažnai matėsi didžiosios antys, plaukiojančios su jau ūgtelėjusiais jaunikliais, o ežero paviršiumi ramiai slydo gulbės nebylės. Seklesnėse vietose stoviniavo pilkieji garniai – kantrūs ir beveik nepastebimi, kol staiga išsitiesę pakildavo į orą. Virš vandens kartais praskrisdavo žuvėdros ar kirai, o visą laiką foną kūrė nendrynų garsai – čirpimai, sparnų šnarėjimas, gyvybė, kurios ne visada matai, bet nuolat jauti.
Nendrynai čia turi savą paslaptingą pasaulį. Nors liepos dieną retų paukščių nepavyko išvysti, žinojimas, kad šiose vietose peri tokios rūšys kaip didysis baublys ar nendrinė lingė, suteikė kraštovaizdžiui papildomo svorio. Net nematomi paukščiai tarsi buvo šalia – jų buvimas jautėsi per tylą, per judesį tarp meldų. Tai ne vieta, kur gamta demonstruoja save atvirai; veikiau tokia, kuri reikalauja stebėti pagarbiai ir neskubant.
Užlipus į Krokų lankos apžvalgos bokštelį vaizdas dar labiau sustiprino šį pojūtį. Iš aukščiau ežeras atsivėrė visu savo mastu – platus, seklus, apsuptas nendrynų ir pievų. Iš čia aiškiai matyti, kodėl ši teritorija svarbi paukščiams ir visai ekosistemai: ramus vanduo, užliejamos pievos, saugios perėjimo vietos. Bokštelis tapo ne tik apžvalgos tašku, bet ir vieta susimąstyti apie tai, kaip glaudžiai čia susipina gamta, istorija ir žmogaus pastangos ją saugoti.
O pats ežeras ne tik gamtos stebuklas – vietiniai žmonės pasakoja legendą, kuri jam suteikia dar daugiau paslapties. Anot senolių, kažkada čia gyvenęs paslaptingas padaras, vadinamas „krokučiu“, kuris saugojo ežero vandenis ir nendrynus. Sakoma, kad jis pasirodydavo rūke ir tyliai stebėdavo aplinką, o jo buvimas primindavo žmonėms: pelkė ir vanduo – tai ne tik vieta gyventi, bet ir vieta gerbti. Net jei jo nepamatysi, legenda tarsi visada lydi keliautoją ir dar labiau praturtina šią vietą.
Paliekant Krokų lanką liko jausmas, kad tai vieta, į kurią verta sugrįžti kitu metų laiku. Liepa parodė gyvybę ir ramybę, bet kartu leido nujausti, kiek daug dar lieka nematoma, belieka tik įsivaizduoti, kiek daug gyvybės čia skamba rudeninės migracijos metu, tad paukščių stebėtojams į šią vietą verta nuvykti rudenį. Beje, maniškiai nebuvo sužavėti, bet ši diena skirta plačių horizontų ir gamtos prieglobsčiui.
3. MINGĖS KAIMAS
Jau Krokų lankoje mus košė stiprus, vasarai nebūdingas vėjas, tad persirengėme šiltesniais drabužiais (kuriuos kruopščiai surenku prieš kiekvieną išvyką), sėdome į automobilį ir nusprendėme dar šiek tiek patyrinėti pamario kraštą. Ekspromtu sugalvotas sekantis tikslas - Mingės kaimas, dar vadinamas Lietuvos Venecija. Tai mažas žvejų kaimelis, kuriame pagrindinė „gatvė“ yra ne kelias, o pati Minijos upė. Nuo XVI a. dokumentuose minimas kaimas šiandien išlaikęs savo autentišką charakterį: apie 11–19 trobų, dauguma kurių fasadai atsukti į upę ir prie kurių įrengtos prieplaukos valtims – taip vieta tampa tarsi atvira vandens galerija, kurioje kiemai vietoje tvorų turi bangas ir vėjo šnarėjimą.
Mingės gyventojų skaičius yra labai mažas – įvairiais šaltiniais nurodoma, kad kaime nuolat gyvena vos keliasdešimt žmonių (apie 30), todėl čia jautiesi tarytum atsidūręs mažoje bendruomenėje, kur kiekvieno veidas pažįstamas, o gyvenimo ritmas – tiesiog susijęs su vandens tėkme.
Kaimas taip pat išsiskiria ir savo unikalia architektūra. Tradiciniai žvejų namai, statyti XIX–XX a., savo forma, dekoru ir tūriu atspindi Mažosios Lietuvos medinių ir mūrinių pastatų stilių, o jų išsidėstymas tiesiog ant upės krantų dar labiau pabrėžia kaimo ryšį su vandeniu. Kiekvienas namas turi savo laiptelius prie vandens ir didesnę ar mažesnę prieplaukėlę, tad matomai iš ties pritrūkus druskos, pas kaimyną leidžiamasi valtele... Viena smagi patirtis lankant Mingę – galimybė išsinuomoti valtį (didesnę ar mažesnę moterinę priemonę) ir patiems pasiplaukioti Minijos vingiais, stebėti nendrynus iš vandens pusės bei įvertinti, kaip kaimas gyvena kartu su upės ritmu.
Tokią patirtį turėjome tik po metų, tačiau papildysiu ir čia - nepamirštama buvo plaukti upės vingiais – iš Minijos upės į Kuršių marias, kur vanduo tampa plačiu ir atviru horizontu. Kateryje jautiesi lyg visiškai pasiklydęs laike: į vieną pusę – nendrynai ir tylios sodybos, į kitą – atviros marios, kur bangos švelniai linguoja ir šnara prie borto. Oras kvepia druska ir vandeniu, o vėjas neša tolyn paukščių giesmes. Pasiekus Kuršių marių pakrantes, tolumoje matosi Negyvųjų kopos, kurios stūkso tarsi apleistas pasaulis: smėlis, vėjas ir tyluma. Čia nesijauti tik stebėtoju – atrodo, tarsi gamta leidžia įeiti į savo paslaptį, kur žmonių žingsnių beveik nėra, o ir tie patys, tylūs žvejai be reikalo nedrumsčiantys upės ramybės.
Tačiau plaukėme tik po metų. o šį kart, liepos popietę pasivaikščiojome pakrante, stebėdami, kaip Minijos vanduo lėtai teka tarp nendrynų ir sodybų. Netikėtai užklupo lietus – lašai švelniai plakė upės paviršių, sukurdami smulkių bangelių šokį, o visą kraštovaizdį apgaubė tyla. Niekur nesimatė žmonių ar gyvūnų – tik vanduo ir tuštuma, kurios atspindžiai atrodė beribiai. Lietinga popietė suteikė keistą, beveik meditacinį jausmą: atrodo, kad laikas čia sustojo, o vienintelis draugas buvo tylaus vandens ritmas ir jausmas, kad palikome kažką, dėl ko verta grįžti.
4. DIDŽIOJI KINTŲ TUJA
Kelias link namų vedė pro Kintus. Pamenate, kažkada lankėmės Kintų girininkijos pažintiniame take? Tuo metu vaikas dar buvo mažas ir jėgų pritrūko aplankyti Didžiąją Kintų tują, tad šiai dienai paskutinis tikslas buvo jos didenybė tuja. Į Kintus atvykome vėlyvą popietę, kai diena jau linksta vakarop ir šviesa tampa šilta, lėta. Automobilį palikome toliau, o iki Didžiosios Kintų tujos ėjome miško taku, kuris pamažu išvedė į atvirą aikštelę. Perėjimas iš tankesnio miško staiga patenki į erdvę, kurioje medis stovi vienas, turėdamas vietos augti ir kvėpuoti.
Tuja ne miške, o tarsi jo centre – aikštelėje, miško apsuptyje. Dėl to ji atrodo dar didingesnė. Niekas neužstoja vaizdo, niekas nekonkuruoja dėl šviesos, ir visas dėmesys natūraliai krypsta į ją. Tik tada iki galo suvoki mastelį: apie devyniolikos–dvidešimties metrų aukščio medis, su maždaug 3,66 metro apimties kamienu ir beveik dvylikos metrų skersmens laja. Tai ne tik didžiausia tuja Lietuvoje – ji laikoma viena aukščiausių visoje Europoje, nusileidžiančia tik vienam žinomesniam pavyzdžiui Šveicarijoje.
Manoma, kad ši tuja pasodinta XX amžiaus pradžioje, kai čia kūrėsi girininkija. Ji dvikamienė, todėl tiksliai nustatyti jos amžiaus neįmanoma, ir tas neapibrėžtumas tik sustiprina jausmą, kad stovime prieš kažką, kas nepriklauso skaičiams. Medis išgyveno pasaulinius karus, santvarkų kaitą, žmonių kartas, o 1968 metais buvo oficialiai pripažintas saugomu gamtos paminklu.
Greičiausiai dar ilgai būtume stoviniavę, lietę grublėtą šimtamečio odą, tačiau pilvai jau pradėjo būgnyti maršus, o kojos skelbė visus įmanomus protestus tolimesniems tyrinėjimams. Grįždami atgal tuo pačiu taku, vėl pasinėrėme į mišką, bet aikštelės jausmas dar ilgai liko su mumis. Didžioji Kintų tuja pasirodė ne kaip „objektas“, o kaip patirtis – rami, tiksli ir labai tikra. Tokios vietos nepalieka triukšmingo įspūdžio, jos tiesiog tyliai pasilieka atmintyje.
-------------------------------------------------------------
Po visos dienos po pamario kraštą, būtinai reikėjo nuraminti devintą maršą grojančius pilvus. Ryte sutepti karšti sumuštiniai jau buvo suvalgyti po Aukštumalos aukštapelkės, o likučiai pabaigti Krokų lankoje, tad vakarienei pasirinkome jau pažįstamą, pigią (nors ir kiek aukštesnėmis kainomis, bet gi viskas brangsta) "Kuršis" kavinę Kintuose. Žuvienė iš šviežiai pagautos žuvies, didžiulės porcijos kepsnių, beje tos salotos su braškėmis labai gardžios. Mmm.. ir kelnių sagą teko atlaisvinti.
Galiausiai po dienos klajonių, reginių akims, emocijų sielai ir skonių jūros skrandžiui, patraukiame link namų. Dar yra ką aplankyti Pamario krašte, oij yra, bet paliksime kitam kartui. O ši išvyka buvo prasminga. Mašinoje melancholiškai barbenant lietui į langą, keliautojai prisnūsta palaimingo pavakario miego, o mes vejamės besileidžiančią saulę, sukantis automobilio ratams Šilutės lygumų keliais.
Ačiū, kad skaitote,
Gėlėta kosmetinė
Labai įdomu :) Aukštumala - nuostabi :)
AtsakytiPanaikinti❤
Panaikinti