Kristina Sabaliauskaitė "Petro imperatorė" II d. - dilogijos pabaiga. Korta apsivertė.

Kelionės Čekijoje metu į rankas paėmiau antrą K. Sabaliauskaitės dilogijos "Petro imperatorė" dalį, kurią baigiau skaityti vos per 5 dienas, paskutinį puslapį užverčiau traukinyje į Klaipėdą ir jau kuris laikas bandau susidėlioti mintis šiam įrašui. Paprastai iki apžvalgos tinklaraštyje į rankas neimu naujos knygos, tačiau šiam kartui dariau išimtį - esu pradėjusi visiškai kitokiomis emocijomis persmelktą romaną ir visgi, taškus šiai daliai norisi susidėlioti kaip įmanoma greičiau, kol įspūdžiai dar švieži ir emocijos nespėjo išblėsti. Tad kokia ta antroji dalis ir kuo ji skiriasi nuo pirmosios?

"nebeteisiau savęs, nebenorėjau priešintis, supratau, kad negaliu čia nieko pakeisti. Gal tai reiškė, jos susigyvenau su Rusija, kaip susigyvenama su nepavojinga ir nemirtina liga ar kliauda, tarkime žvairumu. Gal įpratau žvairuodama nebematyti to, ką buvau bejėgė pakeisti. Galbūt įmanomas sielos žvairumas. O gal tai reiškė vien tai, kad visi buvome Piterio kaliniai, o įkalintieji kalėjimo tvarkos pakeisti negali."
Citata, p.85

Anotacija. Voltaire'as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija". Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus. Rytas, pradedantis paskutines dvylika imperatorės agonijos valandų. Nenumaldomai artėjant mirties ir Dievo teismo akimirkai, senkantis šiame pasaulyje laikas Katerinos atmintyje rikiuoja prisiminimus, tampančius gyvenimo apyskaita.

Valdovė, pasiekusi galios viršūnę, moteris, peržengusi brandos slenkstį, vis gimdanti ir gedinti motina, didaus žmogaus sutuoktinė. Dvi kelionės – į Vakarus ir į Rytus – ją privers susimąstyti, kokia yra jos vyro kuriama imperija ir kuo tapo ji pati. Stojiškai nuryjanti pažeminimus, slapta padedant Aleksandrui Menšikovui balansuojanti tarp valdžios ir prarajos, graužiama kartėlio, maištaujanti. Likimas jai atseikėjo beveik visus vaidmenis, kuriuos gali turėti moteris. Tačiau paskutinėje kelionėje po nuosavos sielos užkaborius ji ieško atsakymų: ar galia išlaisvina, ar įkalina? Kurion pusėn nusvirs jai Paskutiniojo Teismo svarstyklės?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.

Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Petro imperatorė II" – antroji dilogijos knyga (pirma – „Petro imperatorė", „Baltos lankos", 2019), paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

„Romanas „Petro imperatorė" patvirtina užtarnautą Kristinos Sabaliauskaitės literatūrinę reputaciją. Patrauklūs, intriguojantys, lengvai skaitomi, o drauge atitinkantys rimtos prozos kriterijus, jos romanai vaizduoja spalvingas epochas, dar mažai pažįstamas mūsų skaitytojui. [...] Autorė yra įvaldžiusi paradoksalaus, beiliuzinio, humoru padažyto pasakojimo meną. Ji saikingai taiko vidinio monologo techniką. Romano aštri, nesumeluota kalba yra vienas iš jo sėkmės šaltinių."

Poetas, eseistas, literatūrologas prof. Tomas Venclova

„Faktas, kurio nepaneigsi, – Sabaliauskaitė sugeba ne tik pasakoti pagrindinę istoriją, bet ir tiksliai bei labai sodriomis spalvomis vaizduoja tos istorijos foną, kuriame jos herojai susipažįsta, mylisi, pykstasi, kariauja, – žodžiu, kur jie gyvena. Puiki knyga. Sukrečianti."

Žurnalistas, istorikas Rimvydas Valatka

„Knyga nepataikauja skaitytojo lūkesčiams, neina lengvo suvokimo keliu, o kviečia mąstyti apie pasaulio tvarką, apie stiprybę ir pražūtį, apie priešybes ir jų įtampas, apie tai, ko moko istorija, ir apie epochų cikliškumą."

Zanda Gūtmane, Punctummagazine.lv

Tiek pirmoji, tiek antroji dalis sulaukė nepaprastai daug nuomonių, recenzijų ir panegirikos. Tik kiek rečiau, vienur ar kitur teko paskaityti kritikos autorės kūriniams, tačiau ji man pasirodė menkai argumentuota, dažniau paremta asmeniniais potyriais ar antipatijomis. Nors dauguma lygino pirmą ir antrą dalį viena su kita, vertino, kuri patinka labiau, tačiau man to daryti nesinori. Antroji dalis yra natūrali pirmosios tąsa - paskutinės dvylika Jekaterinos gyvenimo valandų, pripildytos likusių gyvenimo atsiminimų. Be pirmosios dalies ši dalis nebūtų logiška, tačiau antroje dalyje išskirtinai jaučiamas pagrindinės herojės brandumas, asmenybės lankstumas ir galios siekimas. Antroje dalyje, kaip ir pavaizduota knygos viršelio įmautinėje - korta apsiverčia ir galia iš didingojo Piterio (Petro I) rankų pereina į Katerinos (Jekaterinos I) rankas. 

Antroje dalyje, lyginant su pirmąja dar daugiau keiksmų ir rusiškos kultūros apraiškų, su kuriais imperatorė regis ne tik kad susitaiko, tačiau ir susigyvena, priima kaip neišvengiamą ir nekeičiamą tiesą. Net 'baltos užuolaidėlės Lietuvoje" tampa nebe tokios baltos, o Rusijos miestai vis labiau savi. Knygoje Jekaterina stabteli ir pasigroži nuveiktais darbais, pastatytais rūmais ir užaugintais parkais. Tačiau kūrinio autorė šią herojės įžvalgą pateikia jau po kelionės į Rytus, kur kraštai atrodo dar svetimesni, kur žmonės dar barbariškesni. 

Man pasirodė, kad priešpriešų kūrimas yra Kristinos Sabaliauskaitės arkliukas. Antroje dalyje Petras I ir Jekaterina su svita keliauja į Vakarus semtis kultūros ir užmegzti ryšius, tačiau vakarietiškoje Europoje elgiasi kaip laukiniai barbarai, viską pakeliui siaubdami, niokodami ir elgdamiesi kaip užkariautojai, o ne svečiai. Tiek vakarietiškos kultūros atstovai, tiek Jekaterina baisis tokiu barbariškumu, niokojimu ir gėdijasi saviškių elgesio. Tuo tarpu kelionės į Rytus metu kreivė krypsta į priešingą pusę - savoji Rusija atrodo kultūringesnė, persijos barbarai - dar žiauresni, o išgyvenimai, patirti kelionės metu - baisesni. Kontrastas didžiulis, po kurio grįžus į Rusiją, lyg į nulinį tašką, nuo kurio matuojama kultūra, Jekaterinai norisi verkti iš laimės.

Portrait of Catherine I of Russia by Carel de Moor

Romanas nėra kažko naujo pradžia, tai visiška tąsa to, ką skaitėte ir pirmoje dalyje - Jekaterina gimdo vaikus ir juos laidoja, baisisi rusiška kultūra, mušama vyro atlaiko ir tvirtėja. Skirtumas tik toks, kad antroje dalyje silpnėja pats Petras, silpnėja pirmiausia jo sveikata, o galiausiai ir valdžia, tad kartu su Aleksandru įsiteikus armijai, Jekaterina gauna progą įgauti galios ir galiausiai valdyti šalį. Buvusi paprotinė teisė, valdžią perduoti vyriausiam palikuoniui, tampa niekinė, nes kas valdo kariuomenę, valdo ir šalį. Galiausiai ir perduoti valdžios vyriškos linijos palikuoniui paprasčiausiai nebelieka šansų. 

Antrojoje dalyje, lygiai taip pat, kaip ir pirmojoje, akivaizdžiai jaučiama kova už būvį, kai niekada neaišku, kada pagrindinė herojė gali būti pakeista kita, ištremta. Keliamas klausimas dėl vaikų likimo, kurį gali nulemti menkutė smulkmena, neįtikęs gestas ar Petro pyktis. Viskas kartojasi ratu ir sukasi spirale, tarsi taip pat, kaip pirmoje dalyje, jau pažystama, bet kartu ir kitaip. Skaitytojui gali kilti klausimų, ar tokia kančia ir kova už būvį yra priimtina visomis aplinkybėmis, tačiau romano esamuoju laiku ta kova yra neišvengiamybė, vienintelis kelias išlikti ir būti. Ir visgi ji kitokia - kiekvienas potyris brandina Jekaterinos asmenybę, augina šarvus - iš naivios Martos ji tampa moterimi, pamažu įgaunančia įtakos ir galiausiai valdančia ne tik Petrą, bet ir visą Rusiją. 

Portrait of Peter the Great by Carel de Moor

Akivaizdu, kad romano pagrindinis akcentas sudėliotas ties Rytų ir Vakarų kultūrine priešprieša, tačiau lygiai tokia pat svarbia vinimi (ypač antroje dalyje), paminėčiau ir toksiškus Petro ir Jekaterinos santykius. Veikėjai nutolsta vienas nuo kito: Jekterina bando visais būdais išlikti Petro malonėje, o pastarasis miega su bet kuria patikusia (ar nelabai) merga vos tik pasitaikius progai. Pasikeitus aplinkybėms veikėjai vėl suartėja ir siekia vienas kito dėmesio bei meilės. Abu jie atrodo mylintys vienas kitą, tačiau antros dalies puslapiuose Katerina suabejoja jų meile, jai nebereikia Petro, tai Petrui reikia jos, jos kūno, jos atjautos. Ar tikrai? Ar tiesiog susirgus Petras neturi kam patikėti savo sveikatos ir gyvybės? Regis jie vienas kito niekada ir nemylėjo, o gal metai nubraukė visą meilę ir suartindavo tik tam tikromis akimirkomis?

Kaip ir kiekvieni toksiški santykiai, taip ir šie regis baigėsi Petrui mirus. Jekaterina jau kuris laikas laukė imperatoriaus mirties, kaip galimybės išsilaisvinti, tapti savo likimo šeimininke, tačiau trokštama laisvė taip ir neatėjo. Katerina nuoširdžiai gedėjo vyro, užmaršties ieškodama butelyje, nusigerdama iki sąmonės netekimo, o baimę slėpdama persivalgymo etapais. Net ir mirties patale, paskutinėmis akimirkomis apgalvodama savo poelgius ir gerų bei blogų darbų pusiausvyrą laukė Petro ateinant ją pasiimti. 

Mano akimis šis romanas, tiek pirmoji, tiek antroji jo dalis yra puikus istorinio romano pavyzdys, kai istorinius faktus ir jų trūkumą autorė apipina empatijos kupinomis emocijomis, kurios gali įtraukti kiekvieną. Regis kiekviena moteris romane gali rasti bent menkutę dalį savos istorijos, susitapatinti bent truputėlį su imperatorės Jekaterinos emocijomis ir brandos kelione. Nors kai kuriose vietose pritrūko išbaigtumo ir gilumo, tačiau kūrinyje gausu ir valgių pavadinimų, ir rūbų detalių, gausu paveikslų ir meno detalių, kurių kompetencija Kristina Sabaliauskaitė, be abejonės, pasižymi. Ir kaip niekas kitas, autorė sugebėjo išsaugoti dilogijoje autentiškumo pojūtį ir romano herojų gyvastį be jokio noro pasmerkti, nuteisti ar išteisinti.

"Ar ateisi manęs išsivesti Piteri? Kur tu? Kodėl tavęs dar nėra? <...> Juk pažadėjai ateiti... Negi eilinį kartą bergždžiai tavęs laukiu? Negi nežinai, kad niekas man tavęs nepakeis? 
Bet gal man reikėjo bėgti nuo tavęs, nuo visko, iš pat pradžių, kaip toji Lovisa - nuo Rusijos, kas kad sužalota, suluošinta, vinių subadytom pėdom, bet - laisvėn? Tik aš taip norėjau išgyventi, gyventi... Bet argi šitai buvo išganymo vertas gyvenimas?
Nežinau. Tu, Piteri, sugundei, aš - susigundžiau, likau... Tu buvai toks galingas... Didis..."

Citata, p.331

Žanras: grožinė literatūra, romanas, istorinis romanas

Autorius: Kristina Sabaliauskaitė

ISBN: 9786094794025

Leidykla: Baltos lankos

Leidimo metai: 2021

Formatas: 15 cm x 22 cm x 3 cm, kieti viršeliai

Puslapių: 336 p.

Pirkau: knyguklubas.lt, galima rasti bene visuose internetiniuose knygynuose

Kaina: pilna kaina 17,99 Eur (šiuo metu visur taikomos nuolaidos, galima įsigyti maždaug už 13 Eur)

Ačiū, kad skaitote,

Gėlėta kosmetinė