PERSKAIČIAU. Beata Tiškevič "Vyvenimas"

PAGALIAU! Praėjus metams, po pirmosios [šios] Beatos Tiškevič knygos išleidimo, sugebėjau ją perskaityti! Knygą pradėjau skaityti dar gulėdama ligoninėje, lapkričio pabaigoje ir per porą dienų suvalgiau beveik visą, liko vos keli skyriai, kuriuos po truputį suskaičiau namuose. Ech, jau pamiršau, koks malonumas skaityti įtraukiantį romaną ar įtraukiančią biografiją - čia kaip jau pažiūrėsi! 

"Daugumai žmonių reikia leidimo - leidimo būti tokiais, kokie jie yra, jausti tai, ką jie jaučia, elgtis taip, kaip jie nori, kurti tai, kas plaukia iš jų širdies. <...> Tas leidimas gyvena ne pas kokį nors autoritetingą asmenį kišenėje, net ne pas mūsų mamas ir tėčius... o mūsų širdyje. Bet juo nėra lengva patikėti."
Citata iš knygos p.361.

Anotacija. "Ši knyga ne tik apie mane. Ji – ir apie tave, jeigu tau bent kartą teko skirtis su mylimu žmogumi ir tuomet tu pagalvojai, kad čia gyvenimas ir baigsis. Ji – apie tave, jeigu kartais užplūsta mintys, kad tave, mažą vaiką, per menkai mylėjo. Jeigu tau yra tekę glostyti jau atšalusią artimo žmogaus ranką. Jeigu gyvenimas buvo tave užsupęs taip, kad norėjai išlipti. Jeigu jau pastebėjai, kad dažnai viskas vyksta visai ne pagal planą, tačiau stengiesi tai priimti. Tikiuosi, kad mano atvirumas nušvies kelią ir tau.”

„Vyvenimas” – jausminga aktorės, televizijos ir radijo laidų vedėjos, straipsnių autorės, socialinių projektų kūrėjos Beatos Tiškevič memuarų knyga, kurioje ji atskleidžia niekur nepasakotas istorijas apie skaudžias vaikystės patirtis, pirmuosius darbus, nedrąsius žingsnelius televizijoje, sunkias skyrybas ir tai, ko šie geri ir blogi išgyvenimai išmokė ir ką padėjo suprasti. Knygoje kiekvienas žmogus atras dalelę savęs – įžvelgs santykiuose su tėvais, mylimaisiais, draugais ir aplinkiniais.

Pirmiausia pradėsiu nuo to, kad Beatos T. asmeniškai aš tikrai nepažįstu, tačiau būtų labai įdomu susipažinti - dažni jos įrašai socialinėse erdvėse mane paliečia, yra aktualūs ir svarbūs ir man, ir visuomenei. Žinau, kad apie Beatą vyrauja labai prieštaringos nuomonės - vieniems ji labai patinka, kiti negali pakęsti jos veiksmų, minčių, balso ar pasisakymų. Kolegei paklausus, ką šiuo metu skaitau, pamačiau jos kilstelėtą antakį ir kiek piktoką klausimą "Ko gali išmokyti tokia jauna mergaitė?". Jei neklystu ta mergaitė daugmaž mano bendraamžė, o ir mano tikėjimas, vidinis Aš sako, kad išmokyti mus gali visi, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, statuso, išvaizdos... ir čia tik nuo mūsų priklauso, kiek "žinių" mums reikia ir kiek to įsileidžiame į savo vidų. Beatą seku dėl savo pačios malonumo - universitete (įsivaidzduoji, prieš 9 metus!) buvau vadinama feministe, ir tokia iš tiesų buvau, kol tas feminizmas užsnūdo, prisnūdo ir pasimiršo moteriškuose ir motiniškuose darbuose. Todėl lengvas minčių šokas iš šono man reikalingas "tonusui palaikyti". Iš karto stabdau tavo įsiaudrinusią vaizduotę ir sakau - feminizmas man nėra vyro nekentimas, kaip įprasta galvoti visuomenėje. Feminizmas tai moters ir vyro lygybė visomis prasmėmis! Taip, vyrai ir moterys iš esmės, biologiškai skiriasi, tad ir emociniu, fiziniu ir visokiu kitokiu lygmeniu yra skirtingi. Tačiau dėl to neturėtų būti vertinami kitaip. Pastarąjame mano darbe į mane buvo žiūrima su nuostaba ir nepasitikėjimu "ką čia veikia moteris?" ir ypač tą pajutau komandiruotės metu. "Moterys neparduoda kompresorių, jos sėdi už popierių" - girdėjau man sakant ir supratau, kad toks darbas, kur reikia visus medalius atiduoti kolegai vyrui vien dėl to kad jis su kelnėmis, yra ne man. Žodžiu, nukeliavome į lankas, grįžtame prie knygos.

Pirmiausia, aš visiškai nesitikėjau, kad knyga yra ne romanas, ne kūryba, o autorės autobiografija, pradedant nuo tėvų problemų, buto Pašilaičiuose, patyčių mokykloje, baigiant šia diena ir santykiais su dabartiniu vaikinu Sauliumi. Dėl lengvo ir įtaigaus autorės rašymo stiliau knygą iš tiesų galima priimti ir kaip paprasčiausią romaną, ypatingai tais atvejais, jei nežinote, nei kas ta Beata, nei jums įdomus jos gyvenimas. Knygoje viskas pasakojama daugmaž chronlogine seka. Žinau, kad ši knyga taip pat yra susilaukusi labai prieštaringų komentarų dėl perdėto autorės emocionalumo. Knygoje iš tiesų daug vietų, kur autorė pameta galvą, verkia, nenori išeiti iš namų, pyksta iš bejėgiškumo, nervinasi, pasirodo ir depresijos užuomazgos bei jos požymiai. Komentatoriai vaizdžiai užvadino knygą "verkšlenimu" ir keliose vietose net man pačiai jų buvo per daug. Tačiau įsigilinusi į situacijas puikiai suvokiu, kad kiekvienas mūsų labai skirtingai išgyvena gyvenimo nuopolius - Beata nevalgo, numeta svorio, daug verkia ir mezga mintis apie savižudybę. Aš - garsiai su savimi iškalbu visą situaciją, jei supykstu - sudaužau lėkštę ir tuoj pat pasidarau išvadas, ką galiu padaryti dėl susidariusios padėties. Kiekvienas vis kitoks tiesa? Todėl smerkti autorės už labai dažnus paverkšlenimus aš nenoriu ir negaliu - būtų neteisinga smerkti bet ką dėl jo gedėjimo ar liūdesio formos!

Didžiausias šios knygos privalumas yra visiškas jos atvirumas - nesu tikra ar galėčiau taip atvirai išpasakoti savo mintis visai Lietuvai, ar tarkim pasakyti, kad mama skyrė man per mažai dėmesio, kad verkė dėl kartais banalių dalykų, kad pati nekęsdama patyčių, tyčiojosi iš kitų... Tas pačias klaidas ir tuos pačius žingsnius darėme dauguma mūsų - mums trūko dėmesio (nors pripažinsiu, vis suabejoju, ar vienturčiam vaikui tikrai gali trūkti dėmesio), mes patyrėme patyčias, mes patys tyčiojomės, bandydami pritapti, mes patyrėme nelaimingas meiles, abejones, pirmą kartą laužėme tėvų nustatytas taisykles, šypsojomės aplinkiniams, kai viduje plyšo širdis ir jautėme tą tuštumą bei beprasmybę... Tačiau Lietuvoje apie tai niekas nekalba - ir tikrai ne autobiografinėje knygoje. Tad šiuo atveju man ją norisi vadinti romanu (tikriausiai autorė dėl to nesupyks). Visos knygos esmė mano nuomone yra nuolatinės paieškos savo vietos šiame gyvenime su savo nuopoliais ir pakylėjimais ir po to sekančiais vakarėliais, muzika arba ašaromis ir dar vienu depresijos protrūkiu. Mano nuomone labai daug žmonių nepamatė ir nepastebėjo esminio knygos aspekto - visa atvira istorija yra vienas didelis ieškojimas, ir paieškų tikslas čia jau yra antrinis dalykas. Maskvos gyvenimo etapu ieškoma dėmesio ir patvirtinimo, užtvirtinimo - kas tu esi iš tiesų, paskui sekė meilės ir noro būti mylima paieškos, galiausiai - reikalingumo ir svarbos, savo vietos, na o paskutiniuose puslapiuose - laimės... Dažnai autorė klupdavo, kartodavo tas pačias klaidas, tad visažiniam skaitytojui lengva apčiuoti ir prikabinti Beatai naivumo ir infantilumo etiketes. O kuris mūsų neieškojo, nekartojo tų pačių klaidų, neklupo, nedžiūgavo ir negedėjo? 

Rašymo stilius labai lengvas, bet man atrodo, lyg būtų rašytas labai skirtingais gyvenimo tarpsniais. Pirmoje knygos dalyje vyrauja gailestis sau ir noras gauti kažkokį patvirtinimą, ženklą, dėmesį ar palaiminimą. Vaizdžiai ir lengvu stiliumi pasakojama apie nutikimus, emocijas, potyrius, mintis... Tuo tarpu persiritus į antrą dalį knyga įgauna kažkokio visažinio gaidelę, kur suabsoliutintos tiesos pritraukiamos ir prisegamos tarsi etiketės kiekvienam iš mūsų! Čia randu ir daugiau įdomių minčių, pamąstymų, kuriuos tikrai galiu pritaikyti sau, tačiau ne vienas jų skamba tarsi kaltinimas skaitytojui dėl to, koks jis yra nejautrus, nesubrendęs, neintelektualus ir susireikšminęs. Aš nesusireikšminu ir visko nepritaikau sau. Bet... tų tiesų ir "Self-help" stiliaus knygų vaibo man pasirodė daugiau, negu iš tiesų reiktų. Nemažai biografijoje ir dvigubų standartų ir prieštaravimų sau dėl ankstesnių pasisakymų ir visai priešingo požiūrio kituose puslapiuose. Tačiau net ir čia randu pateisinimą autorei (kokia aš neįdomi kritikė!) - ar jūs niekad nekeitėte savo nuostatų, pažiūrų, pagaliau ar niekad momentinio epizodo metu nepasakėte to, kam patys prieštaraujate?

Galiausiai lieka pavadinimo aspektas - "Vyvenimas". Visos knygos metu buvau įsitikinusi, kad tai nuo žodžio "vyvėti" - zirzti apie savo gyvenimus ir neigiamai juos vertinti. Buvo šmėstelėjusi ir lotyniškojo "vivere" vertimas - gyventi. Niekas negali paneigti, kad knyga yra kaip pats gyvenimas, su savo emocijomis, nutikimais, paieškomis. Knygoje be galo daug Lietuvoje nutylimų, tabu temų analizių, kurios liečia beveik kiekvieną: geriantys tėvai, per mažai dėmesio namuose, patyčios mokykloje, savo vietos paieškos gyvenime, laisvė mokymosi laikais, pirmieji sunkūs darbai, pripažinimo paieškos, mintys apie savižudybę, nelaiminga meilė, pinigų stygius, asmenybės formavimasis, psichoterapija, savivertės kėlimas, skirybos... - tikras gyvenimas! Tikriausiai nėra nė vieno, kuriam vienu ar kitu gyvenimo etapu nebūtų tekę susidurti su kuria nors šių problemų, tik mes apie jas nekalbame ir užrakiname po devyniais užraktais sielos gelmėse... Galiausiai paaiškėjus knygos pavadinimo kilmei jaučiausi šiek tiek nusivylusi - Vyvenimas, tarsi Gyvenimas, tik parašytas su klaida, spausdinant žodį kompiuterio klaviatūra (G ir V šalia viena kitos)... Gyvenu gyvenimą staiga tapo banaliai vyvenu vyvinimą dėl klaidos? Man labiau patiko mano versija - vyvenu (zirziu dėl) gyvenimo... Galiausiai pati knyga lyg ir baigiasi laimingai (kaip ir romanai) "Aš esu lygiai tiek, kiek esu. Ir gal... to pakanka?" (p.367). Tačiau vėlgi, net ir po krūvos aboliutintų visažinio tiesų paskutiniuose puslapiuose, aš matau abejonę, o ne tvirtą "manęs pakanka tiek, kiek yra, pirmiausia man pačiai!"(taip aš pasakyčiau), tad autorė atrodo vis dar abejojanti, neužtikrinta dėl savo pačios nuomonės apie save, savo vertę ir savo galimybes. Ne gal, o tiktai pakanka, ir nesvarbu, kad bus savų nuopolių ir pakilimų, juk toks ir yra gyvenimas!

Aš tiesiog negaliu vertinti šios knygos kaip biografijos. Esu pratusi prie standartinio tipo biografijų, kuriuose emocinių vingių reta. O Beatos knyga labai emocionali ir pilna: nuo tabu Lietuvoje temų, iki slef-help abosoliučių tiesų, nuo paieškų ir atradimų arba praradimų. Matau, kodėl knyga iš tiesų populiari, turėtų patikti daugumai romanų stiliaus mėgėjų. Tačiau net negalvokite apie knygą, jei jus erzina emocionalumas, paprieštaravimai sau ir galiausiai - suvokimas, kad atsakymų čia nėra (ir negali būti), tik paieškos, kurias galbūt tapatinsite su savo patirtimis. Visai patiko, kaip romanas, įdomiai susiskaitė nuo mano žinomų faktų, kuriuos pati Beata skelbė Facebook sienoje ir suvokimo, kad tai, kas vyksta išorėje, kartais būna apgaulinga. Knyga mane privertė apsidairyti aplink - kiek tokių, kurie jautėsi nemylimi vaikai, stengėsi būti tobuli ir viską visuomet žinoti? Kiek tokių, kurių artimieji gėrė? Kiek tokių, kurie atrodė įdomūs, populiarūs ir laimingi, kai iš tiesų tokie nebuvo? Kiek tokių, kurie ieškojo? O kiek tų, kurie vis dar nerado? Man knygą būtų buvusi iš tiesų naudinga prieš dešimtmetį, kai pradėjo mano paieškos, o gal net dar anksčiau, todėl pirmiausia "Vyvenimą" rekomenduočiau vyresniųjų klasių vaikams bei pradedantiems studentams.

"Dabar galvoju, kad niekas nežino tiesos. Niekas jos neturi. O užvis svarbiausia - gydyti save nuo žinojimo. <...> Žinodami mes nenustembame, nesame atviri <...> tampame rimti, "protingi" ir sustabarėję."
Citata iš knygos p. 357.

Žanras: lietuvių biografijos ir autobiografijos

Leidykla: BALTO leidybos namai

Leidimo metai: 2017 

Puslapių: 367 p.

Pirkau: knygos.lt

Kainavo: 13,47 EUR (pilna kaina 18,50 EUR)

Ačiū, kad skaitote,

Gėlėta kosmetinė