PERSKAIČIAU. Vaiva Rykštaitė "Trisdešimt"

Šitą įrašą - apžvalgą noriu pradėti nuo to, kad knygą privalėjau (netinkamas žodis, nieko neprivalome, nebent patys to norime), tiksliau norėjau pabaigti perskaityti iki gruodžio antrosios pusės, savo trisdešimtojo gimtadienio. Tačiau su mano dabartiniais skaitymo tempais... na, skaityti laiko reikia labai jau paieškoti, todėl skaitiniai kiek nusitęsė ir neplanuoti darbai sutrukdė mano planus. Tačiau perskaityti būtinai norėjau. Mane suintrigavo knygos tema "moters akistata su trisdešitmečio krize" - juk prieš pat įsigyjant knygą į tokią krizę žygiavau pati! Ir mane kamavo abejonės, lengvas nerimas ir nežinia - o kas bus, kai sukaks tas baisusis "trisdešimt?

"Laikas apskritai baigiasi. Meluočiau sakydama, kad nebijau. Viską įsivaizdavau kitaip. Kad bus kažkas rimto, kad aš būsiu kitokia."

Citata iš knygos, p.13

"Baigti mokslus. Ištekėti. Padaryti karjerą. Pa(si)daryti visus vaikus. Apkeliauti pasaulį (bent jau nuskristi iki Turkijos). Parašyti knygą (nors receptų). Įsigyti nekilnojamojo turto. <...> Bet šitie žygdarbiai turi būti atlikti iki trisdešimties. Kas bus vėliau - nežinau. Turbūt bus blogai. Arba nebus nieko, t.y. gyvenimo. Kaip galima gyventi jį, nesutvarkytą?"

Citata iš knygos, p.17

Anotacija. Pasipuošusi lapių kailiais, Silvija keliauja į pokylį tarpukario Kauno Karininkų ramovėje. O jos proanūkė Jurga blaškosi po mūsų dienų Londoną, paniškai bijodama artėjančio trisdešimtojo gimtadienio. Knygoje susipina Silvijos pasakojimai apie Kauno aristokratų gyvenimą, nostalgiški Jurgos vaikystės prisiminimai, jos gyvenimas šiuolaikiniame Londone - barai ir vienišių butai, šmaikštūs, dažnai nepadoriai nuoširdūs moterų pokalbiai ir pasiryžimas stoti į akistatą su trisdešimtmečio krize.

Kas yra trisdešimt? Man trisdešimt - tai tarsi didelis, slidus, kvapniu aliejumi išteptas kamuolys, ant kurio aš stoviu; arba plonytis, aukštai įtemptas lynas, per kurį einu; arba trapus stiklinis gaubtas, kuris paliestas sutrupės į smulkias šukes. Pagimdyti vaiką, padaryti karjerą, pakeliauti po pasaulį ar bent vieną begėdišką vienos nakties nuotykį... Trisdešimt - tai baimė: kas po to, kai nukrisiu ant žemės? O po to turbūt bus Gyvenimas...

Šį kartą užsimojau stoti į akistatą su moteris ištinkančia trisdešimtmečio baime, nes „po to jau tik viską stangrinti ir maskuoti. Esi long life milk“, kaip kartą man sakė bičiulis. Nes viską suspėti, atrodo, reikia iki trisdešimties… O kiek metų buvo mano prosenelei, kai prasidėjo karas? Ne kartą pati savęs klausiau: „Kaip tau ne gėda teršti švento prosenelės atminimo banaliomis išlepusių mergų trisdešimtmečio krizėmis?“ Bet reflektuoti save man visada buvo svarbiau nei pasakoti apie kitus, dabartis visada bus sodresnė už praeitį, o retkarčiais dvejodama dėl savo kūrybos egocentriškumo aš atsigręžiu į sujauktą menininkės Tracey Emin lovą, jau tapusią šiuolaikinio meno eksponatų ikona. Ir ne – man ne gėda. Tik truputį baisu.

Knygą įsigyti mane sugundė pirmiausia knygos pavadinimas. Analizuojama ir eskaluojama šiuolaikinė "trisdešimtojo amžiaus krizė" man dar rudens metu buvo labai aktualus klausimas nedavęs ramybės. Kaip ir knygos pagrindinė herojė, Londone gyvenanti Jurga, klausinėjau savęs kas bus po to trisdešimtmečio, atrodo nespėjau įgyvendinti visko, ką norėjau padaryti iki 30. Tiksliau, ką maniau norinti padaryti pati, bet iš tiesų visuomenės normos man buvo įkaltos į galvą. Tiek knygoje, tiek ir šiandieninėje visuomenėje labai jaučiasi tas spaudimas iki 30 susitvarkyti gyvenimą, kas susideda iš karjeros, nuosavų namų, vyro, vaikų... ir vis dar būti gražiai, jaunai bei jaunatviškai. Nes mūsų visuomenėje trisdešimt jau yra pagyvenusi - ir čia ne šiaip mintis iš mano galvos - pakanka panaršyti internetines erdves, forumus ir supranti, kad tu ne šiaip jauna moteris, bet jau ir pagyvenusi, pažydėjusi ir nuo šiol viskas tik risis žemyn, prastės, reikės įdėti daug pastangų, po klubus nepalakstysi ir šiaip vaikams jau vėloka... Galbūt šiek tiek hiperbolizuoju, tačiau panašus visuomenės spaudimas labai jaučiamas. Knygoje tikrai jaučiamas ne mažiau ir garsiai, su sveika saviironijos ir sarkazmo doze.

Siekdama paaštrinti šiuolaikinę krizę ir suteikti siužetui gilumo bei įdomumo, į šiuolaikinę istoriją įpinama tarpukario istorija su Jurgos prosenelės Silvijos tragiška meilės ir visai kitokio gyvenimo istorija. Šios dvi siužeto linijos lygiavertės, egzistuoja viena šalia kitos ir nepaprastai įdomios man, kaip skaitytojai. Ženkliai smagiau ir įdomiau skaityti skirtingų epochų moterų istorijas, nei plokščią, dažnai paviršutinišką šiandieninę trisdešimtmečio krizę. Šios dvi siužeto linijos toli gražu ne vienintelės - romane įsipina ir daugiau Jurgos giminės moterų istorijų, iš kurių šiuolaikinė herojė semiasi moteriškumo, lipdo save. Atrodo giminės moterys trisdešimtmečio laukiančiai Jurgai paliko vienokią ar kitokią įtaką asmenybės formavimosi procese ir buvo itin svarbios ir reikšmingos net ir tuomet, kai Lietuva herojai tapo nebe savais namais. Po gabalėlį giminės moterų simbolių londonietė susirankiojo sendaikčių turguose, tarsi simbolį kiekvienai stipriai ir ryškiai moteriai.

Ne ką mažiau svarbus ir draugių vaidmuo, tik čia jau nebekalbame apie ryškesnę įtaką - per drauges atsiskleidžia mūsų herojės požiūris į gyvenimą, skaitytojui per draugių pasišnibždėjimus ar virkavimus prie vyno taurės, atskleidžiamos slaptos moterų gyvenimo detalės, kurios istorijai suteikia pikantiškumo ir leidžia lengviau identifikuotis su pagrindine veikėja. Tiesa, romanas akivaizdžiai moteriškas, nemanau, kad vyrams bus lengva įsiskaityti ir įsijausti į beveik trisdešimtmetės pasaulėžiūrą, suskaityti grožio ritualus, įsijausti į supančią aplinką ar mėgavimąsi mažytėmis, moteriškomis smulkmenomis.

Pati svarbiausia knygos tema - įvaizdžio kūrimas. Jau kalbėti moterų įvaizdiai darė įtaką praeityje ir dažnai šmėsteli formuojant šiandieninį įvaizdį. Tačiau iš esmės įvaizdis yra viskas: socialinėse erdvėse, vyrų akyse, draugių pokalbiuose... Nieko neprimena? Pavyzdžiui, šiandienos aktualijas, kai socialiniai tinklai ima vis dažniau užimti bei užgožti realų gyvenimą. Londonietė Jurga save tapatina su instagramo nuotrauka, kuri retušuota, kurioje pasisukusi geriausiu kampu, besišypsanti... tuo tarpu realybėje, nusivalius makiažą iškyla klausimas kas aš...

Pats romanas labai smagus ir lengvas skaityti. Sakyčiau atsipalaiduoti tinkantis romanas gali tapti puikiu savaitgalio ar vakaro skaitiniu. Pagardintas saviironijos, sveikos dozės sarkazmu, įdomia giminės istorija ir moterų įvaizdžiais knyga tampa lengvu ir maloniu skaitiniu. Jeigu knygą ketinate pirkti dėl artėjančio trisdešimtmečio, galiu pasakyti, kad atsakymų į savo klausimus ar abejonių išsklaidymo čia tikrai nebus. Romanas man nepaprastai primena Helen Fielding "Bridžitos Džouns dienoraštį" - (beveik) toks pat smagus, - net nepastebi, kaip akys praskrieja knygos puslapiais. Ir tiks ne tik artėjančioms prie trisdešimtmečio. Aš paprastai nesu tokių lengvų romanų gerbėja, bet šiuo atveju viskas labai skaniai ir maloniai susiskaitė. Lengva, greitai perskaitoma, ir be abejonės, labai moteriška knyga su istorijos detalėmis ir emigracijos atspalviu - pažįstama ir artima man. 

"Jau aušta. Iki mano trisdešimtmečio liko keturiasdešimt septynios dienos. Kai pagalvoji, juk per tiek laiko visko gali nutikti. Netgi pasaulio pabaiga."

Citata iš knygos, p. 181.

Žanras: romanas

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2017

Puslapių: 182 p.

Pirkau: knygos.lt

Kainavo: 9,89 EUR

Ačiū, kad skaitote,

Gėlėta kosmetinė