Margaret Atwood "Tarnaitės pasakojimas" - distopinis romanas apie beteisę moterų visuomenę ir prarastą pasirinkimo laisvę

Aš džiūgauju, kad po truputį į mano gyvenimą grįžta knygos, kad yra ne tik noras, bet ir pavyksta atrasti po truputį laiko bent keliems puslapiams, kad ant naktinio staliuko stovi nemenka krūvelė planuojamų skaitinių. Pavyzdžiui šiuo metu turiu sudėjusi 9 norimas perskaityti ir vieną jau baigtą. Prieš kelis metus jų vietoje būdavo vos viena, pragulėdavusi mėnesių mėnesius, atsiversta kelis kartus ir tik vienas ar kitas sakinys prabėgomis perskaitytas. Labai džiūgauju ir jaučiu istorijų, žinių, naujų pasaulių badą, alkį, norą pasinerti, įkristi į knygą ir pagaliau jaučiu turinti tokias galimybes! Rinkdamasi skaitinius paprastai pirmiausia renkuosi tai, ko mano galva šiuo momentu man trūksta ar domina - taip atsirenku kelias populiariosios psichologijos ar self-help tipo knygas; iš namų bibliotekos vieną, kurią senai norėjau perskaityti, bet taip ir palikau ten gulėti, na ir vieną, kuri nesenai ar šiuo metu labai populiari, kurią rekomenduoja lietuviškas bookstagramas. Pastaroji mano knyga būtent tos paskutiniosios kategorijos - skaičiau apie ją atsiliepimus ir niekaip nesupratau ar ši knyga būtų man įdomi, po kelių mėnesių, dar vasarą, knygyne žvalgantis po dar nematytų nugarėlių lentynas, būtent ją rekomendavo nepažįstama knygyno darbuotoja ir pasiguodė, kad skaitosi sunkiai. Na o paskui kažkaip visai natūraliai ta knyga atsidūrė ir mano namuose. Pati netikiu, bet knygą perskaičiau vos per tris prisėdimus (jau labai senai taip nebuvo, senai negalėjau skirti knygai kelias valandas), tiesiog negalėjau atsiplėšti nuo knygos puslapių, ir net ją padėjus nuolat galvojau apie perskaitytą skyrių, mintis ir kiek tokia visuomenė turi šansų kada nors iš ties tapti realybe. 

"Mūsų paskirtis daugintis, mes ne sugulovės, ne geišos, ne kurtizanės. Priešingai: padaryta viskas, kas įmanoma, kad būtume nuo tos kategorijos atskirtos. Mūsų tikslas ne linksminti <...> nėra už ko meilei užsikabinti. Mes esame dvikojės gimdos, štai ir viskas."

Citata, p.149

Anotacija. Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji – vėliava kalno viršūnėje – mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos.

Netolima ateitis. Gileado respublika.

Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis.

Bet dabar visa tai jau praeitis.

Margaret Atwood (Margareta Etvud, gim. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną Aklasis žudikas pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją. Tarnaitės pasakojimas, pirmąkart pasirodęs 1985 m., laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George’o Orwello 1984-aisiais. Pagal Tarnaitės pasakojimą sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017). 

"Tarnaitės pasakojimas" pirmą kart išleistas 1985 metais, o pirmoji knygos ekranizacija pasaulį išvydo 1990 metais. Tačiau visuotinio populiarumo ir pripažinimo distopinis romanas susilaukė po 2017 metais pasirodžiusio trijų sezonų serialo. Pradedant, pirmuosius puslapius, knygą skaityti buvo sunkoka galbūt dėl rašymo stiliaus - reikėjo laiko priprasti prie pasakotojos minties šuolių. Siužetas pasakojamas dviejomis plotmėmis: pasakojami dabarties įvykiai ir šalia jų atsimenama kaip buvo anksčiau, dar iki visuomenės pokyčių. O galbūt tiesiog reikia priprasti prie kai kurių naujų išsireiškimų, rašymo stiliaus.

Iliustracija iš "The Handmaid’s Tale" by Margaret Atwood (Anna and Elena Balbusso). Iš ČIA

Knygoje pasakojamas pagrindinis siužetas, vykstantis po valstybinio perversmo, kurio eigoje nuverčiama vyriausybė, susikuria nauja bendruomenė, kurios santvarka remiasi sektantiško, iškreipto stiliaus religine santvarka, o moterys praranda bet kokias teises. Suskirstytos į kelias, griežtai reglamentuotas kastas, kurios griežtai apibrėžia kiekvienos moters funkciją jos lieka griežtai patriarchalinėje visuomenėje, nuolat prižiūrimos įvairių instancijų, turinčios apgalvoti kiekvieną žodį, elgesį, žvilgsnį, pagaliau net ir menkiausią, netikslų kūno judesį. Žmonos vilki mėlynos spalvos rūbais ir atrodo turi daugiausia teisių; Mortos dėvi žaliai ir tikriausiai paprasčiausia būtų jas apibūdinti tiesiog tarnaitėmis, moterimis kurios rūpinasi visais buities darbais; Dukros - vilki baltai; žemesnių kastų vyrų moterys dėvi įvairiaspalvius rūbus; ištremtos kolonijose gyvenančios Nemoterys - pilkai; Tetos - rudai, o Tarnaitės - raudonai. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Vadų žmonos turi didžiausias laisves, tačiau ir pati tarnaitė romano puslapiuose abejoja, kuri iš jų laisvesnė ir laimingesnė. Visuomenėje regis daugiausiai teisių visgi turi Tetos, kurios ruošia tarnaites jų paskirčiai - tapti indu, kuris pagimdys Žmonai kūdikį. Vaisingumas tapo vieninteliu vertingu tarnaičių luomo bruožu ir tai lengvai šiurpina - moters vertė matuojama jos gimda, galimybe susilaukti kūdikio! Vėliau romane paaiškinama, kad dėl radiacijos ir užterštumo vaisingumas ženkliai sumažėjo, tad iš vienos pusės lyg ir suprantama toks visuomenės pasirinkimas, o ir paralelių su šiandieninėmis surogatinėmis motinomis rasti tikrai galima. 

Iliustracija iš "The Handmade's Tale" by Margaret Atwood (Anna and Elena Balbusso). Iš ČIA

Romanas labai gausus detalių, pagrindinė pasakotoja Fredinė (kurios tikrasis vardas taip ir neatskleidžiamas) pasakoja savo istoriją iš kasdienių nutikimų ir užplūdusių prisiminimų. Dažnai Fredinė susikoncentruoja į itin menkas smulkmenas, atrodo, kad daugiau nieko nebeliko, kaip žiūrėjimas į siuvinėtą pagalvėlės užvalkalą, galiausiai tiesiog į menkiausius supančių žmonių judesius, klostės krustelėjimą... Atrodo tokie smulkūs dalykai į kuriuos šiandien visai nebekreipiame dėmesio. 

"Minimalistinis gyvenimas. Malonumą teikia kiaušinis. Palaimos akimirkas suskaičiuotum vienos rankos pirštais. Bet gal iš manęs tokios reakcijos ir laukiama. Jei turiu kiaušinį, tai ko dar norėti? <..> Aplinkybėms spaudžiant gyvenimo geismas susiranda keistų prisirišimo objektų. Norėčiau ką nors turėti <..> nors ir žiurkę, bet nėra kokios vilties."

Citata, p.119

Apskritai moterys knygoje įspaustos į tokius griežtus rėmus, kad nori nenori skaitydamas ar tarp skaitymo etapų vis pergalvoji ar tai įmanoma šiandieninėje mūsų visuomenėje? Iš pradžių galvojau, kad knygos tematika kažkokia nesąmonė - iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Gileado visuomenė atsisakė civilizacijos, o visas veiksmas persikėlė kelis šimtmečius atgal, tačiau technologijų, rašytinio žodžio, moteriškų smulkmenų atsisakymas lyginant su amoralumu; papurdruotas religine tematika tapo esminiu principu per itin trumpą laiką. Vos per kelis metus (kažkur iki 10 metų) žmonija iš šiandien mums pažįstamos pasikeitė į tai.... 

Iliustracija iš "The Handmaid’s Tale" by Margaret Atwood (Anna and Elena Balbusso). Iš ČIA

Ir visgi visuomenėje, kurioje atrodo bandoma griežtai sudėlioti visus ir viską į savo lentynėles ir griežtai apibrėžti funkcijas, paskirtis ir reglamentuoti elgseną; regis bandymą sukurti lygią visuomenę, aiškėja, kad tarp "lygių" yra ir lygesnių. Juodojoje rinkoje gaunama draudžiama produkcija, veikia specifiniai vyrų klubai, kuriuose perkama ir parduodama moteris, vis pasireiškia pogrindžio veiklos padariniai. Kiekviena paslaptis neišaiškėja be moteriškos padermės žinių perdavimo viena kitai, taip savotiškai nepaisant visuomenės normų.

Iliustracija iš 'The Handmade's Tale" by Margaret Atwood (Anna and Elena Balbusso). Iš ČIA 

Pagrindinė herojė man pasirodė gana pasyvi, labiau tyli stebėtoja, nei siužeto aktyvistė. Fredinė toli gražu nėra feministė, kovojanti dėl teisių ar visais būdais bandanti kovoti su įsigalėjusia santvarka. Greičiau ji stebėtoja, pasiduodami įvykių tėkmei, o antroje knygos dalyje ir pati lyg ir pasigaili, pagaili, kad nebuvo kitokia, drąsesnė ar aktyvesnė. Apskritai skaitant pirmąją dalį buvo nepaprastai smalsu kodėl taip atsitiko, kas privedė visuomenę prie tokių drastiškų permainų, ar Fredinė turi šansų pabėgti, susikurti kitokį gyvenimą, kas bus toliau? Mintys nuolat sukosi galvoje su kiekviena pastraipa dėliodamos vis kitokį scenarijų, tuo tarpu antroje dalyje smalsumas ženkliai sumažėjo, liko tik faktinis suvokimas, kad vargu ar kas gali keistis. Galutinis knygos skyrius viską sudėlioja iš neva istoriko, radusio garsinius įrašus, analizės bei pateikiami likę atsakymai, galbūt pasvarstymai apie tuometinę visuomenę, šiek tiek Gileado raidos politiniais ir religiniais aspektais, tačiau apie pačios Fredinės likimą taip ir nesužinoma. Galbūt tą smalsumą patenkins 2019 m. išleistas Margaret Atwood romanas "The Testaments", belieka sulaukti jo vertimo?

Iliustracija iš "The Handmaid’s Tale" by Margaret Atwood (Anna and Elena Balbusso). Iš ČIA

Perskaičiusi romaną, įvertinusi knygos iškeltus pamąstymus ir mintis puikiai suprantu, kad ši knyga man labai patiko ir tiko, sukėlė labai daug pamąstymų, galvoje pervertė milijoną galimų scenarijų. Nemeluosiu, bandžiau įsivaizduoti ir mūsų visuomenėje tokią tvarką, savo vietą tokioje visuomenėje, kai išganymą reikštų pagimdytas kūdikis, o vienintelis troškimas būtų tiesiog įtikti vadui. Puikus romanas, o perskaičius jau sukasi mintis, kad galima ir serialą pažiūrėti.

"Mes davėme joms daugiau negu atėmėme, kartą pasakė Vadas. Pagalvok, kaip anksčiau jos vargdavo. <...> Ar prisimeni kokia praraja buvo tarp tų, kurios gali lengvai pasigauti vyrą, ir tų, kurios negali? Kai kurios iš nevilties badaudavo iki išsekimo, prisivarydavo krūtis silikono, nusipjaudavo nosis <...> Jos nuolat skųsdavosi. Tai tas negerai, tai anas. <...> Pinigai būdavo vienintelis vertės matas, visiems, niekas moterų negerbė kaip motinų. Nieko nuostabaus, kad jos pačios ėmė to nebevertinti. O štai dabar jos visos apsaugotos, gali ramiai atlikti savo biologinę paskirtį. Jos remiamos ir palaikomos <...> 

Apie ką mes nepagalvojome?"

Citata, p.239 

Žanras: grožinė literatūra, distopinė literatūra

Autorius: Margaret Atwood
Originalus pavadinimas: The Handmaid`s Tale

ISBN: 9789955236269

Leidykla: Baltos lankos

Leidimo metai: 2019

Vertimas iš anglų kalbos: Nijolė Regina Chijenienė

Formatas: 14,5 x 21 x 2,9 cm, kieti viršeliai

Puslapių: 334 p.

Pirkau: pirkau knyguklubas.lt (galima įsigyti bemaž visuose knygynuose)

Kaina: pilna kaina 15,99 Eur

Ačiū, kad skaitote,

Gėlėta kosmetinė