2019 metų pažadai sau - ar verta kurti Naujų metų planus ir tikslus?

Kiekvienais metais milijardas žmonių visame pasaulyje, vos paskutiniam laikrodžio dūžiui paskelbus Naujų metų pradžią pažada ir pradeda laikytis užsibrėžtų tikslų ir krūvos pažadų sau, kurie turėtų būti vykdomi ištisus metus... Tačiau statistika rodo, kad vos per 14 dienų didžioji dalis pažadų pamirštama ir tampa visiškai niekiniais - pamirštama 'sportuosiu daugiau'; "numesiu 5 kg", "skaitysiu daugiau knygų" ir pan. Tad ar verta kurtis pažadus? Kaip juos vykdyti? Bei... savaime suprantama - mano pažadai šiems metams. 

"Žmogus pailsi nuo vieno darbo tik tada, kai pradeda kitą."
A. Fransas

Simboliška, tačiau šį įrašą rašau Naujųjų metų išvakarėse - ne ne, mūsiški Naujieji jau senai prabėgo. Šiandien kinų naujieji metai, nuo kurių pradeda galioti visos tos pranašystės ir horoskopai, kuriuos išgirstame iš krūvos visokio laukų būrėjų dar gruodžio pabaigoje. Taigi... naujieji metai, kaip prasidėjo jūsiškiai? Ar žadate sau kažką daryti ištisus metus, ir dar svarbiau? Ar įvykdote savo pažadus?

Kaip kurti pažadus, kad jų norėtumėte laikytis?
Taigi, ateina Naujųjų pradžia ir kas nutinka? Visus apima masinė psichozė, pavadinimu "Naujųjų Metų pažadai", regis kiekvienas galvoja, kad būtina sau kažką pasižadėtum. Ar tai tikslas pritapti prie socialinių tikslų madų, noras "būti kaip visi", noras daryti tai, ką daro visi? Pirmiausia derėtų pagalvoti, ką tie pažadai reiškia konkrečiai jums? Ką jie iš tiesų duoda? Kokia jų nauda? Aš nekeliu sau pažado "numesti 5 kg" vien dėl to, kad taip daro mano draugė ar tai yra madinga. Svorio numesti man nereikia. Man Naujųjų pažadas yra galimybė išsikelti sau tikslą ir jo laikytis. Tad visuomet, kiekvieną norimą išsikelti pažadą apgalvoju milijoną kartų  - kodėl jį keliu sau? Ko man trūksta gyvenime? Ką aš noriu padaryti per ateinančius metus? Ir kas nutiks, jei tai padarysiu? Pažadėti sau man reiškia ne kažkokį leptelėjimą... Noriu tikėti, kad būtent dėl neapgalvotų ir skubotų pažadų, jų laikomasi vos porą savaičių ir pamirštama.

Taip pat, nedera pamiršti 28 dienų taisyklės. Aš žinojote, kad kiekvienam naujam dalykui mūsų gyvenime reikia 28 dienų, kad jis įsitvirtintų kaip įprotis ir daryti vieną ar kitą dalyką būtų paprasta? Tarkim, jei kasdien, 28 dienas sakysi sau, kad atrodai puikiai, po mėnesio iš tiesų taip imsi jaustis... Jei 28 dienas sportuosi kasdien, po mėnesio prisiversti sportuoti nebereikės - tai paprasčiausiai taps įpročiu. Kad ir ko besiimtumėte, pirmiausia turite priversti save tai daryti pirmas 28 dienas, kad ir kaip tai sunku būtų ar atrodytų, o tuomet, visi pažadai bus vieni juokai! Jei pasižadėjote sau kažką Naujųjų išvakarėse, darykite bent 28 dienas, o po to tikriausiai bus paprasta ir lengva. Galbūt po mėnesio ne su šypsena, bet po poros - tikrai. O koks malonus pasitenkinimas ir pasitikėjimo savimi banga plūsteli gavus pirmuosius rezultatus...

Mano 2019 metų pažadai.

Jau minėjau, kad aš nesikeliu standartinių pažadų ir niekad nežiūriu to, kas socialiai madinga, populiaru ar reikalinga. Mano pažadai net nebuvo konkrečiai įvardinti sausio 1-ąją dieną, jų formuluotei man prireikė šiek tiek laiko. Tačiau lygiai taip pat tie pažadai nenusileido iš dangaus ir neatsirado iš niekur... Jau kuris laikas jaučiu, kad turiu imtis vienų ar kitų dalykų ir daugumą jų šiandien jau aiškiai įvardiju, kaip Naujųjų pažadus sau

1. Atsakingai vartoti

Ar žinote tą jausmą, kai banko sąskaitoje vartosi keturženklė ar triženklė kombinacija ir rankos niežti kažką nusipirkti? Man pažįstama ir labai puikiai... ilgus metus dirbau ir uždirbdavau, tačiau uždarbį išleisdavau emociniams pirkiniams, per daug nemąstydama, ar man jų reikia. Pamenu situacijas, kai susidėjusi norimus dalykus į krepšelį, užsidengusi akis spausdavau "pirkti" mygtuką, nes... "aš to noriu" ir "aš to nusipelniau"... Nusipirkus kuriam laikui tikrai apimdavo džiugus drugelių šokinėjimo pilve jausmas, džiaugdavausi gražiais daiktais, nauja kosmetika... Bet, labai jau trumpai, per trumpai. Po mėnesio ar kelių savaičių dauguma dalykų man paprasčiausiai atsibosdavo ir pradėdavo kamuoti žiaurus kaltės kirminas, griaužiantis iš vidaus...
Jau kuris laikas suvokiu, kad turiu atsakingiau planuoti savo pirkinius, tad dar  2018 metų viduryje išgyvenau periodą - nieko nepirkti, ko noriu arba įtikinu save, kad "man to reikia". Regis šiai dienai pirkti sekasi gerokai lengviau, sprendimus priimu ilgiau ir atsakingiau apgalvodama. Visiškai nebeturiu pirkinių "čia ir dabar" ir nebeužsimanau dalykų vien dėl to, kad kažką gražaus pamačiau.  Džiaugiasi mano piniginė, iš laimės sukasi žemė ir tyliai kamputyje miega mano kaltės jausmas!
Apie atsakingą pirkimą vis dar mokausi, bet galėsiu papasakoti daugiau, jei tik jums bus noro.

2. Atsikratyti nereikalingais daiktais.

Emocinių pirkimų metu namuose atsiranda krūvos daiktų, o kai jie atsibosta, juos imi ir nukiši kažkur, kad nebadytų akių ir negriaužtų kaltės. Ar pažįstama? Man puikiai! Iki šiol namuose atrandu tokių dalykų, kurių nenaudojau jau gerą penkmetį ir spėkite, ar man jų reikia? Visiškai nereikia, man jie trukdo. Todėl noriu jais atsikratyti socialiai atsakingais būdais. Apskritai, turiu viziją, kad 2019 metais pavyks peržiūrėti viską, ką turime namuose ir juos panaudoti, atsikratyti arba perdirbti. Kodėl abejoju ar pavyks? Nes savęs visiškai neskubinu - atsidarau stalčių ar vieną dėžę arba pasirenku vieną kategoriją (pvz. sijonai ar puodai ir keptuvės) ir tam kartui kitų daiktų neliečiu.
Per sausį ištuštinau apie porą dėžių ir parduodu vis dar geros būklės ar kažkam galimai reikalingus daiktus, nemažai atiduodu labdarai, dalį perdirbu namie, dalis keliauja į specializuotus perdirbimui skirtus konteinerius ir kol kas neturiu nieko, ką bučiau išmetusi į buitinių atliekų konteinerius (kas mane labai džiugina). Kaip tvarkausi savo spintą, galite perskaityti ČIA. Galėsiu, jei norėsite padaryti atskirų įrašų apie antrinį panaudojimą (tarkim, medvilnės maikutės, kurios nebetinka dėvėti mano namuose virsta pašluostėmis ir pan.), pardavimo/ labdaros kriterijus ir atsakingą rūšiavimą. Tik būtinai parašykite, nes kitu atveju - net negalvočiau apie tokio tipo įrašus. 😄

3. Išbandyti jogą.

Šiemet aš nežadu sau "daugiau sportuoti" ar "pradėti sportuoti". Dažniausiai sportuoju iki balandžio, kol atšyla orai ir aš imu daugiau laiko praleisti lauke, vietoj įprastinių treniruočių. Šiemet sau pasižadėjau išbandyti jogą. Paveldėta genetika davė mažokai lankstymo mano kūnui, o šiai dienai, turėdama ir stuburo, ir kaulų problemų, neįsivaizduoju sau geresnio sporto šakos. Praeitus dešimt metų užsiiminėjau joga, derinamą su kvėpavimo pratimais (giliai iškvėpti - sulaikyti kvėpavimą - giliai įkvėpti), tačiau ten labiau akcentuojamas kvėpavimo ir nekvėpavimo periodais tempiamas raumuo, nei joga. Tad... pirmosios jogos treniruotės jau buvo, po kurių pasijaučiau visiška nevykėle, sustirusiu medžio gabalu, tačiau, nesustosiu, kol nepadarysiu bent 28 pamokų. Po jų ir spręsiu, ar joga man tinka, ar visgi nelabai.

4. Suplanuotas šeimos laikas.

Bene kiekvienais metais sau žadu praleisti daugiau laiko su šeima ir iš tiesų praleidžiu, tačiau vis pastebiu, kad laiko šeimai kokybė gali skirtis nuo minimalios iki maksimalios. Paprastai šeimai skiriami šeštadienį ar sekmadienį (priklausomai nuo vyrų darbų), tačiau labai noriu tiesiog išsirinkti vieną dieną, ir aplink ją susiplanuoti kokybišką šeimos dieną. Ir būtinai suplanuotą - kur važiuojame, ką darysime, kur eisime, ką matysime, lankysime, užsuksime, patirsime. Tai reiškia vieną ar kitą savaitgalį mes važiuojame į jau suplanuotą, konkrečią vietą, turime konkretų biudžetą, valgome arba nevalgome viešo maitinimo įstaigoje ir t.t.
Lygiai taip pat noriu pagaliau atrasti visiškai netrukdomo savo ir savo vyro laiko tik dviese. Auginant mažametį vaiką tai tampa beveik neįmanoma misija - vaikas nuolat šalia, tiek dienos, tiek nakties metu (šiuo metu mano sūnus išgyvena 3 metų krizę - kai sapnuojasi pabaisos ir baubai ir kai labai reikia mamos artumo. Kasnakt, vos atsigulus miegoti jis parbėga miegoti su mumis, ieškodamas saugios aplinkos nuo baubo, tad... nuvesti atgal į jo kambarį negalime, o miegoti trise... na patys suprantate). Norime atrasti laiko be telefonų, be kompiuterių, be vaiko, dviese, nesvarbu, ar namuose, ar veikiant kažką kartu. Bet toks laikas mūsų porai šiuo metu tiesiog būtinas.

5. Išlaisvinti save ir leisti sau tobulėti.

Ilgai galvojau, ar tai gali užsiskaityti kaip pažadas? Ilgą laiką aš bandžiau slėptis už kažkokių kaukių ir būti fancy, įmantria, poniute, dama ar dar kažkuo, kuo iš tiesų ne tik kad nesu, bet ir nenoriu būti. Galiausiai ėmiau po truputį atsipalaiduoti ir mesti 12 cm aukštakulnius lauk, nes... man to nereikia! Aš paprastas žmogus, protą, šeimyninę laimę ir kasdienę gyvenimo akimirką vertinu labiau nei įvaizdį ar išorinį grožį. Jei kažkada galvojau, kad reikia tik truputį pasistengti ir tapsiu žavia dama - žinoma, man pavyko, tapau, buvau, bet nebuvau nei laiminga, nei savimi patenkinta. Grįžusi į save jaučiusi daug geriau, ir žadu sau ir toliau laisvinti save, neišsigąsti ir sekantį kartą instagrame ir papostinti tą tikrą rytinį selfie (nes patikėkite, nei viena ryte nepabunda su sušukuotais plaukais, BB kremu, sutvarkytais antakiais ir paryškintomis blakstienomis, visa kvepianti gėlytėmis) be baimės būti nesuprasta. Žinau, visuomet bus kas nesupras, bet bus kas palaikys - ir jei bent viena paauglė pagalvos, kad gali būti savimi, be nosies, papų, lūpų tobulinimų, aukštakulnių visur ir visada, proginio makiažo ir kitų nesąmonių... jausiuosi pilnai laiminga.
Na, o toliau, toliau noriu nepamiršti asmeninio tobulėjimo. Ir čia aš nekuriu sau rėmų - jei tai vėl bus mokslai apie kompresorius - puiku; jei knyga, kaip kalbėtis su vaiku; kursai apie grožį, saviugda ar istorikės žinių pakartojimas... nesvarbu... "Cogito ergo sum!" - negali būti geresnio apibūdinimo. Kol dirba mano protas, kol kasdien sužinau kažką naujo - jaučiuosi tobulėjanti.

Nauji metai tikrai negali apsiriboti 5, 10, 20 pažadų, apskritai, jokiu konkrečiu skaičiumi. Noriu aš ir daugiau, daug daugiau - reikia ir darbo, reikia sveikesnės mitybos (dar sveikesnės); reikia susiremontuoti sveikatą; norėčiau savanoriauti ne tik padedant skurdžiai gyvenančioms šeimoms, bet ir gyvūnų prieglaudose, noriu išmokti naujų makiažo technikų, naujos svetimos kalbos ir dar milijardo dalykų. Tačiau jei visa tai sukraučiau į pažadus, labai abejoju, kad vykdyčiau. Kita vertus, jei pajusiu norą ir poreikį - būtinai taip ir darysiu, tiesiog šiuo metu pažaduose jų nėra. Na, o mano penki pažadai ir nėra kažkokie labai konkretūs pažadai, tai greičiau kryptys, link kurių noriu kreipti savo mintis, kūną ir šeimos narius 2019 metais. O kaip pavyks? Kol kas jaučiuosi labai pozityviai dėl atsakingesnio vartojimo bei nereikalingų daiktų atsikratymo, o su visais kitais dar reikia padirbėti...

Tad ar šiemet kūrėte sau Naujųjų pažadus? Ar pavyko iki šiol jų laikytis?
Kokia kryptimi keliausite 2019 metais?

Ačiū, kad skaitote,

Gėlėta kosmetinė

Buvo aktualu? Komentuokite! Jūsų komentaras - geriausias atlygis!