#WHYNOT gyventi spalvingai?!

Aš galvoju, kad šitas įrašas bus daugiau paplepėkim tipo, kai kalbėsiu visiškai laisvai ir nepasakosiu nei apie kažkokį produktą, nei apie konkretų projektą. Liepą mane pasiekė dėžutė su Aroma Gold tirpiu kvapos gėrimu, kepuraite ir marškinėliais (kurių nuotraukose tikrai nematysite, nes aš dėviu XS, o marškinėliai tai L dydžio). Atrodo įprastas siuntinukas su keliais kompanijos žymes turinčiais daiktais, jeigu ne žymė #why not, kuri bent jau man asocijuojasi su tam tikru, išskirtiniu gyvenimo būdu ir požiūriu į gyvenimą.

"- Kas tau nutiko?! - išsigandęs sušuko meškiukas, žiūrėdamas į sustingusį Nulėpausį.

- Cit... - sušnabždėjo asiliukas. - Panorau šokinėti. Laukiu, kol liausiuosi to norėjęs..."

Iš "Gerų minčių kalendorius"

Galvodama apie savo požiūrio kaitą ir stipriausią vieno ar kito laikotarpio sentenciją ar citatą, paauglystėje tikriausiai būčiau citavusi Rene Descartes ir sakiusi Cogito ergo sum bei visą savo pasaulėžiūrą siejusi su mąstymo, lavinimosi, tobulėjimo svarba gyvenime ir gyvenimą, kaip nepaliaujamą tobulėjimo procesą. Tačiau kažkuriuo periodu, gal pabaigus mokyklą ir susidūrus su pirmaisiais, visiškai savarankiško gyvenimo sunkumais, aš save raminau posakiu, jog "nieko nėra neįmanomo, trūksta tik noro". Tikriausiai šitas posakis buvo ilgiausiai mano gyvenime ir padarė vieną stipriausių įtakų iriantis gyvenimo upe ir kapstantis per jos kliūtis. Tačiau kažkuriuo gyvenimo periodu suvokiau, kad visgi, dažnai vien tik noro nepakanka ir prie šito posakio prijungiau begalinio optimizmo visur ir visada dozę bei bandymą net ir sunkiausiose situacijose įžvelgti gerąją pamokos, įvykio, nelaimės ar džiaugsmo pusę, tarsi pamirštant sunkiąją... Galiausiai mano gyvenimas gerokai pakito pastojus ir šeimoje atsiradus trečiąjam asmeniui. Galvodama apie šiandieninį savo požiūrį, aš nė vieno šių aspektų nebepriskiriu sau visu 100%. Taip, aš vis dar žiūriu į gyvenimą optimistiškai, vis dar ieškau gerųjų pusių, vis dar bandau save įtikinti, kad nėra neįmanomų dalykų ir vis dar tikiu, jog privaloma tobulėti absoliučiai visą gyvenimą... Visgi, šiai dienai savo gyvenimo stilių ir požiūrį geriausiai apibūdinčiau posakiu "gyvenk spalvingai!" Ką jis man reikšia?

Tikriausiai matydami mano įrašus, sekdami instagram, žiūrėdami nuotraukas, makiažus ar manikiūrus pastebite, kad visur visur vyrauja gausybė spalvų, visas spektras, net ir ten, kur kiti dažniausiai renkasi visokias juodai baltas ar nude... Aš suvokiu, kad juoda yra amžina klasika, o nude asocijuojasi su grakštumu ir elegancija, tačiau... pakankamai ilgą laiką buvau pilka pelyte ir rengiausi juodai, mano plaukai visuomet buvo surišti į kasą, vengiau išsiskirti ir buvau nepastebima... Galiausiai - pasaulis ir taip pilnas juodai balto požiūrio ir kraštutinumų, pasaulis pilnas nuobodžiai vienodų, elegantiškai 'niūdinių' žmonių (prašau neįsižeisti, jei jums tinka ar patinka būtent toks požiūris į gyvenimą, spalvos ar stilius - kiekviena esame skirtinga, o aš kalbu apie save), tad aš noriu būti ryški! Noriu būti spalvota, noriu būti pastebima, išskirtinė ir ne dėl kažkokio kitų žmonių požiūrio į mane - man daug svarbiau, kaip spalvos mane veikia ir nuteikia! Man daug smagiau žiūrėti į savo salotinį manikiūrą, neoninius nagus ar beprotiškai ryškų makiažą. Gyvenimas per trumpas nuobodžioms spalvoms!

Tačiau 'gyventi spalvingai' man nereiškia tik spalvinį gyvenimo aspektą, ryškesnį rūbą, manikiūrą, makiažą ar nuotrauką. "Gyventi spalvingai" man yra ir požiūris į gyvenimą - tai reikšia naudotis kiekviena pasitaikiusia proga, mėgautis kiekviena akimirka. Ar jūs žinote, kiek jums skirta laiko? Aš nežinau! Gali būti, kad rytoj tų progų nebeliks, ar nebeturėsiu jokių galimybių į jas pasinerti, patirti, išjausti. Jau sekantį mėnesį minėsiu, tiksliau prisiminsiu savo antrąjį, aštuntą gimtadienį, kurio dėka suvokiu, koks trapus mūsų gyvenimas, ir koks jis gali būti trumpas... Apsidairau aplinkui, ir suvokiu, kad žmonės gyvena taip, lyg gyvens dar šimtus metų, nesimėgaudami ir pratempdami dienas, veltui prastumdami valandas ir minutes. Atrodo prieš akis visa amžinybė, bet dažniausiai būtent laiko visuomet per maža! Ar neteks paskui gailėtis, kad turėdama galimybę kažką pabandyti ją praleidai, nes suabejojai savo jėgomis, tingėjai ar tiesiog pabūgai imti ir pabandyti? 

Pavyzdžiui, kelionės su vaikais daug kam atrodo bene neįmanomas dalykas. Manau visiška nesąmonė! Nuo trijų mėnesių nuolat keliaujame su mažuoju: plaukiame baidarėmis, stovyklaujame ištisomis savaitėmis, maudomės, galbūt kažkam pernelyg šaltame vandenyje. Kiek kartų nusimaudei šią vasarą ežere, upėje ar jūroje? Sakai buvo šalta? Aš ir mano vaikas maudėmės su kiekviena pasitaikiusia proga - vasara netruks baigtis ir liks tik kuklus kojų pliauškenimas vonioje... O tada beliks griaužtis, kad tikrai galėjai ir ten nuvykti, ir ten nusimaudyti, ir pliaže pasideginti, ir aktyviai praleisti vasarą ir į kažkokį festivalį nulėkti.

Aš gana ilgai kuklinausi tiesiog imti ir parašyti mane dominančioms kompanijoms su pasiūlymu bendradarbiauti. Na, kaip čia atrodys, jei pati parašysiu? O gal nesu verta vienos ar kitos kompanijos dėmesio ir gal jiems atrodau per mažas tinklaraštis? Nė velnio - pasižiūrėjus pagal kitų, pakankamai gerai žinomų, blogų statistiką - stebiu bene tokio pat spartumo peržiūrų augimą, tai #whynot? Parašiau, niekas per galvą nedavė ir iš kai kurių sulaukiau labai malonaus bendravimo ir smagių pasiūlymų. Aišku, kad atrašė ne visos - pora yra labai dominančių ir atrodo niekaip neperlipu ir neatitinku jų kartelės, tačiau et, nieko nesigailiu, bent jau pabandžiau.

Mano gyvenimas labai paprastas - jau kelis metus gyvenu labai ramiai, be jokių dramų ir skandalų, be jokių problemų (ir šiaip aš problemų nesureikšminu). Stebint kai kurias Lietuvos įžymybes, atrodo, kad jų gyvenimas įdomus, kupinas nuolatinių nuotykių ir neribotų galimybių. Tačiau... kas mums trukdo tokį gyvenimą gyventi patiems? ir ne visur reikalingi dideli fonansai - galima rasti pigių arba nemokamų būdų, kaip smagiai ir turiningai praleisti laiką. Kada paskutinį kartą pakėlei minkštąją nuo sofos ir nuvažiavai prie ežero? Į parką? Į kitą miestą? Tiesiog kažkur... Tingisi, žinau tą baisų tinginio jausmą, kai atrodo nieko nesinori, tačiau - kada jei ne dabar? Kas jei ne tu? 

Ir pasakyk man nors vieną priežastį #why not?

P.S. norite tokio lifestyle kit'o ir jūs? Keliaukite į mano Facebook, sudalyvaukite konkurse ir laimėkite 😉

O kuo tu vadovaujiesi gyvenimo vingiuose? Koks tavo moto?

Ačiū, kad skaitei,

Gėlėta kosmetinė