Colleen Hoover "Ką praleidau, kol miegojai" - itin jautri dviejų žmonių gyvenimo istorija

Skaitau aš lėtokai, bet noras skaityti niekur nedingo. Na kaip, būna dienų, kai į knygą negaliu pažiūrėti, kaip ir būna dienų, kai jai esu tiesiog pavargusi, tačiau iš esmės skaityti aš labai noriu. O pastaruoju metu skaitau viską ir apie viską. Puikiai pamenu, kai mokyklos laikais galėjau skaityti viską, ką noriu, paskui studijų metu - išskirtinai tik mokslinę literatūrą, tokiais dideliais kiekiais, kad svajojau apie laikus, kai vėl galėsiu skaityti savo malonumui. Bet tie laikai atėjo negreit - užsienyje literatūros lietuvių kalba neturėjau, tad per kelis metus perskaičiau tik kelias knygas anglų kalba, o grįžus galvą užkroviau emocinėmis problemomis ir visiškai neturėjau noro skaityti. Šiai dienai labai džiaugiuosi pagaliau aiškiai nusibrėžusi 'knygos skaitymo' laiką, po visų vakarinių vaikiškų pasakų, po visų dienos darbų. Šį kart baigiau Collen Hoover "Ką praleidau, kol miegojai" ir tiesiog nekantrauju pasidalinti savo mintis apie kūrinį, kurį skaitydama vis ašarojau.

"Mūsų santuoka nesugriuvo. Ji nesubyrėjo akimirksniu. <...> Galima sakyti, ji išsisėmė. <...> Sutinku, sunku pripažinti, kad santuoka byra, kai tebemylim vienas kitą."
Citata, p.21


Anotacija. „– Kokia jūsų tobulos santuokos paslaptis?
Senolis pasilenkė ir labai rimtai į mane pažvelgė.
– Mūsų santuoka nebuvo tobula. Jokia santuoka nėra tobula. Buvo laikai, kai ji beveik nuleido rankas. Ir dar daugiau kartų aš buvau netekęs vilties. Mūsų santuokos ilgaamžiškumo paslaptis yra niekada nepasiduoti abiem vienu metu."

Kvin susipažįsta su Grehemu nelaimingiausią savo gyvenimo dieną. Būtent tada, kai atrodo, kad visas pasaulis tuojau subyrės į šipulius, įsižiebia viltis patirti tikrą meilę. Tačiau prabėgus keletui nuostabių santuokos metų Kvin ir Grehemo laimė ima aižėti. Užgniaužtos nuoskaudos, neišsakytos mintys ir tyla kasdien juos gramzdina vis gilyn, kol galiausiai ima atrodyti, kad išeities tiesiog nebėra. Kvin ir Grehemas žino, kad tolesnį jų gyvenimą gali nulemti vos vienas sprendimas, kuris arba taps išsigelbėjimu, arba viską užbaigs.

„Jautrus santuokos, jos pakilimų ir neišvengiamų nuopuolių, paveikslas."
Kirkus Reviews

„Taip tikra. Net gelia."
USA Today

„Colleen Hoover grįžta su dar vienu nepaprastai atviru ir jautriu kūriniu, ne vieną priversiančiu pravirkti."
US Weekly

„New York Times" bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, g. 1979) karjerą pradėjo kaip socialinė darbuotoja, o vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. „Ką praleidau, kol miegojai" – jau antroji lietuviškai išleista „Mes dedame tašką" autorės knyga.
---------------------------------------------------------
Skaitydama knygą, su kiekvienu jos skyriumi bandžiau suvokti, kodėl ši knyga yra tokia jautri - pasaulyje milijonai jautrių istorijų, suguldytų į knygas, bet tiesa ta, kad asmeniškai paliečia toli gražu ne visos. Ši knyga yra apie mus, apie mane, mūsų patirtis ir mūsų emocijas - kai 90% knygos sutampa su tavo istorija, tavo potyriais, mintimis ir emocijomis - ji negali nepaliesti.

Knyga standartinio dydžio, sudaryta iš paeiliui einančių skyrių, užvadintų "tada" ir "dabar". Istorija, pasakojama ankčiau ir jos tąsa dabartyje. Esu kažkur skaičiusi, kad kai kuriems tas blaškymasis laike labai trukdo susikaupti ir įsijausti į skyrelio emocijas. O man nutiko priešingai - kiekvienas skyrus, nors ir pasakojantis apie skirtingą laikotarpį papildo vienas kitą - skaitydamas apie tada, tu suvoki, kodėl dabar svarbus vienas ar kitas daiktas, atsiminimas ar pojūtis. Emocine prasme skyreliai yra visiška priešprieša vienas kitam - didžiulė, neišmatuojama meilė, artumas ir laimė 'tada' ir didžiulis sielvartas, šaltumas bei atitolimas 'dabar'. Tokia priešprieša tik dar aiškiau parodo kaip keičiasi žmonių pasauliai, suteikia aštrumo kūriniui, papildo visa emocijų skale, leidžia jautriau suvokti kaip keičiasi situacija.

Dar prieš perkant knygą atkreipiau dėmesį į apibūdinimą "santuokos pakilimai ir nuopoliai" ir galiu galvą guldyti, kad tai netinkamas apibūdinimas, verčiantis visiškai klaidingai įsivaizduoti romaną. Čia nebuvo nei pakilimų, nei nuopolių, knyga ne apie tai - knyga apie gyvenimo išbandymus ir reakcijas į juos. Iš esmės mano protas knygoje akcentavo didžiulę meilę tarp dviejų žmonių ir jų įsivaizduojamą gyvenimą. Santykių pradžioje mes visi turime tų nuostabiai rožinių, pūkuotų svajonių apie būsimą šeimą, apie tobulą meilę ir nesibaigiančią laimę. Tačiau tiesa ta, kad anksčiau ar vėliau atsitinka gyvenimas ir realybė smogia taip, kaip mes niekada nesitikime. Sutapimas, bet knygoje porai gyvenimas smogė lygiai taip pat kaip mums - problemomis susilaukiant vaiko. Suprantu, kad Žemėje yra visokių porų, tačiau kai kurios (mes ir knygos herojai) šeimyninę laimę ir galutinę pilnatvę sieja su atžalomis, vaikų susilaukimų, jų auginimu. Ir čia, negalėjimas jų susilaukti, yra esminė problema, iš kurios kyla vadinamieji "nuopoliai", o iš tiesų, tai emocijos ir tokios stiprios, kurių to nepatyręs vargiai įsivaizduoja. Aš jutau, o skaitydama knygą dar kart išgyvenau "seksas - viltis - netektis" ratą ir visiškai suprantu pagrindinės veikėjos Kvin emocijas, kiekvieną praradimą, prarastą viltį, savęs kaltinimą, pagaliau norą paleisti vyrą, kad jis susilauktų vaikų su kažkuo kitu. Skamba banaliai ir kvailai? Iš ties - tai ilgamečio praradimo + savęs kaltinimo + noro, kad mylimas žmogus būtų laimingas padarinys... 

Mane nuoširdžiai, giliai ir labai stipriai jaudino kiekvienas šios knygos sakinys. Po kiekvieno 'dabar' skyriaus ant širdies guldavo sunkus akmuo ir slėgdavo savi išgyventi santuokos išbandymai. Regis aš visiškai susitapatinau su knyga? Greičiausiai tai buvo skaudūs sutapimai ir 100% supratimas apie ką kalba knygos autorė. Rašytojos stilius man pasirodė toks įtaigus, kad bene įpusėjus knygą puoliau tikrinti jos biografijos, norėdama suvokti, ar ji išgyveno tą patį, ar tiesiog talentingai aprašė gilią, teisingą ir tikrą emociją. Tas emocijas aš, lygiai kaip knygos herojė, ilgus metus slėpiau nuo draugų, artimųjų, didžiąją dalį ir nuo savo vyro - atrodė nesupras... nesugebės...  visiems irgi savaip sunku...

Tačiau tiesa ta, kad ir kokie skaudūs išgyvenimai ar emocijos kankintų - apie juos privaloma kalbėtis visiškai atvirai. Užmaskuoti jausmai, slepiamas skausmas gimdo atšalusius jausmus ir nutolusį mylimą žmogų. Meilė niekur nedingsta, tačiau dingsta ir nyksta tarpusavio bendrystė, kol galiausiai kartu gyvenantys žmonės tampa tiesiog kambariokais, kuriuos tam tikru metu sieja intymūs santykiai vienam tikslui, kurie galiausiai visiškai nebedžiugina, nes ką gali džiuginti rutina/ iš reikalo/ suplanuota/ be jausmo/ šalta?

Didžiąją dalį istorijos autorė nusprendė sudėti į moteriškas lūpas ir papasakoti herojės mintimis, emocijomis ir interpretacijomis. Galiausiai knygos pabaigoje atskleidžiama ir vyriškoji pozicija, po kurios pliaupė upelis lietaus ir suvokimas, kad veikėjui Grehemui skauda ne ką mažiau, kad jis puikiai mato kiekvieną, regis taip kruopščiai slepiamą Kvin emociją, skausmą, tačiau, atspėkite: kodėl? Jis irgi kaltina save ir nenori skaudinti mylimos moters. Grynų gryniausias nesusikalbėjimo ir nekalbėjimo šeimoje padarinys, tačiau aš pati puikiai suprantu, kad kalbėti ką reikia daryti yra daug lengviau nei iš ties daryti, ypatingai, kai tu kaltini save ir nenori skaudinti paties mylimiausio žmogaus. Aš nesu tikra, ar nepatyrusioms tokių sunkumų poroms romano veikėjai nepasirodys banalūs? Tačiau esu įsitikinusi, kad rašytojos stilius neleis palikti abejingumo, kad širdyse nesuvirpės gailesnis, o akių kampelyje nepasirodys ašaros. Knygos turinio atskleisti nesinori, kaip ir pabaigos, kuri prie gilios, emocijų kupinos eigos man pasirodė kiek silpnoka ir pernelyg ištęsta. Būtų pilnai pakakę 29-erių skyrių, o 30-asis ir pridėtas epilogas man pasirodė kiek paviršutiniški ir atitolę nuo knygos emocijos. Neįtikėtina man pasirodė ir pagrindinių herojų pažinties diena. Tačiau visa kita, kiekvieną rašytojos išjaustą, talentingai perteiktą emociją, kiekvieną raidę, unikalų rašymo stilių su praeities ir dabarties priešprieša aš labai vertinu. Ilgai ruošiausi šiai apžvalgai ir dabar, rašydama tuos kelis paskutinius sakinius, aš nesu tikra, ar papasakojau tiek, kiek norėjau. Skaitant knygą viduje jaučiausi prislėgta, dažnai ašarojau, o užvertusi po poros skyrių norėjau tiesiog pasikalbėti su vyru - kartais apie mūsų didžiausią santuokos išbandymą, o kartais apie orą.

Kam rekomenduočiau perskaityti? Nerekomenduočiau, nors knyga man labai patiko emocijomis. Norėčiau pasakyti, kad moterims, kurios susiduria arba kada nors susidūrė su sunkumais pastojant. Knygoje galima įžvelgti du labai gerus aspektus: išgyvenant istoriją suvokti, kad būna ir blogiau; bei apie būtinybę neužsiverti savyje - kalbėtis. Linkiu ir rekomenduoju knygos neskaityti tiems, kurie vertina veiksmą, o emocijos atrodo visiška banalybė. 


"Vengimas - atrodytų, toks nekenksmingas žodis, o mūsų santykiams sukėlė didžiulę žalą. Mes santuokoje tiek visko vengėme <...> Vengėme kalbėti apie mums mestus iššūkius. Vengėme visko, kas mus liūdino labiausiai. Ir laikui bėgant pradėjau vengti pusės savo gyvenimo <...>
Gyvenimą kartu pradėjome turėdami vienus lūkesčius, o kai jie nepasiteisino, nežinojau, kaip gyventi toliau."
Citata, p.288

Žanras: užsienio rašytojo romanas; grožinė literatūra
Autorius: amerikietė Colleen Hoover
Orginalus pavadinimas: All Your Perfects
ISBN: 9786094792830
Leidykla: baltos lankos
Leidimo metai: 2019
Vertimas: iš anglų kalbos vertė Mykolė Lukošienė
Formatas: 14,5 x 21 x 2,2 cm, kieti viršeliai
Puslapių: 304 p.
Pirkau: Pegasas (galima įsigyti bemaž visuose knygynuose)
Kaina: 14,49 Eur




Ačiū, kad skaitote,
Gėlėta kosmetinė

Komentarai