Vilė Vėl "Kur vasara amžina" monotoniškas, realistiškas romanas be liguisto svaičiojimo

Apie knygas kalbu rečiau, nei norėčiau, tačiau skaitymo labai stengiuosi nepamiršti ir vis skaityti pasitaikius bent menkiausiai progai, tiesa, dabar daugiau skaitau vaikiškų knygų - prieš duodama sūnui, perskaitau pirma, ar tikrai knyga tiks jo amžiui, jo suvokimui ir skaitymo galimybėms. Jei įdomu, galėčiau trumpai (ženkliai trumpiau) papasakoti ir apie vaikiškas knygeles, kurios paliko geriausią įspūdį. O kol kas noriu papasakoti apie vasarą skaitytą plonytį lietuvišką romaną su įdomia stilistika bei neįprastu rašymo būdu.

„Meilė kaip obelis – jai reikia žemės augti ir metų laikų kaitos. Kas man iš amžinos vasaros, kai aš pati neamžina“

Citata, p.47

ANOTACIJA. Šio romano veiksmas vyksta visiems gerai pažįstamame pasaulyje, o ne pasąmonės labirintuose. Autorė mano, kad NEREIKIA kankinti skaitytojo veikėjų liguistumu ir begaliniais išvedžiojimais, todėl romano sakiniai trumpi, o personažai nepraradę sveiko proto. Veiksmas prasideda, kai pagrindinės kūrinio herojės vyras Žilvinas gauna gerą darbą Amerikoje, išskrenda anapus Atlanto ir… darosi vis svetimesnis. Ieškodama, kaip gyventi toliau, moteris susiduria su tėvų, draugių ir vaikų nepritarimu, bet turi drąsos apginti savo tiesą ir laimę. Pasakodama moters istoriją be savigailos ir verkšlenimo, autorė kviečia skaitytoją kitaip pažvelgti į šiuolaikinį gyvenimą.

Senokai skaičiau šią ploną knygelę ir tai buvo visiškai kitokio stiliaus knyga nei esame pripratę, pirmiausia dėl rašymo stiliaus. Aš pirmą kart susiduriu su Viltės Vėl kūryba ir jau pirmuosiuose puslapiuose sutrikau dėl pačio rašymo stiliaus. Visas romanas pateiktas trumpomis, aiškiomis mintimis, glaustais sakiniais ir trumpomis pastraipomis, kuriomis monotoniškai, tačiau sparčia siužeto linija. Pat siužetas palyginus paprastas - vyras iškeliauja į amžiną vasarą, svajonių Ameriką uždarbiauti, o žmona lieka Lietuvoje su trejomis dukterimis. Iš esmės knyga pasakoja apie moters emocijas ir išgyvenimus, tačiau emocijų visiškai nėra. Romanas labai monotoniškas, pagrindinės veikėjos mintys ramios, o veiksmai labai racionalūs, net ir tose situacijose, kai racionaliai atreaguoti atrodo tiesiog neįmanoma. Dažnai susiduriu su savo vidiniu pasipriešinimu, kad viskas taip ramu, racionalu ir lėta - pagrindinei herojai dangus griūva ant galvos, o žemė slysta po kojomis, bet ji kuo ramiausiai meta darbą ir išsikelia į kaimą. Be jokių svaičiojimų ir be jokių iliuzijų slenka viskas, prie ko prisiliečia realistiško būdo moteris. Ir aš visiškai nesuvokiu - ar tai gali būti tikrovė? Tikrovės atspindys? Kai paleidi skausmą ir sugebi racionaliai reaguoti į viską, kas nutinka? Kai gyveni be jokių iliuzijų, neleidi sau svajonių, nenuklysti į emocinius pasvaičiojimus, racionaliai imiesi sprendimų? Meda (pagrindinė herojė) skaitant romaną man vis vaizdavosi kaip bejausmė, negyva atšalusi žuvis, o ne mama, moteris su emocijomis, potyriais, skauduliais ir nusivylimais. Ir čia suprantu, ką reiškia rašytojos "nekankinti skaitytojo begaliniais išvedžiojimais" - toks rašymo stilius ir toks Medos atvaizdavimas buvo pačios rašytojos pasirinkimas. Tarsi skaitytum Žemaitę, be visų kaimo vaizdelių aprašymo - gryną veiksmą ir grynus nutikimus.

Trumpos romano pastraipos gana greit rutuliojasi ir pasakoja istoriją, kurioje susipina tvirtos, nepaneigiamos realybės pasakojimo ir mitologinio pasaulio motyvai - tari Eglė (Medos dukra) laukianti Žilvino, Medos vyro (Eglės tėčio), kuri iš ties labiausiai laukia parplaukiančio iš už jūrų marių. Istorijoje pinasi keli veikėjų paveikslai - jau minėta racionalioji Meda, jos trys skirtingos dukros, vyras Žilvinas, išlėkęs amžinos vasaros. Rimtai susirgusi anyta, į intrigas nuolat įsipinanti draugė. Yra ir kaimas, bei kaime gyvenantis žemiškas Antanas iš obelų sodo, kuris galiausiai patraukia Medos žvilgsnį. Bemaž tik tam, kad turėtume laimingą pabaigą ar tam, kad visad racionali, nežemiška, beveik nežmogiška Meda įgautų žmogiškų savybių (susižavėtų, galvotų apie bučinį, jaustų šilumą)... Tačiau net ir skirtingų veikėjų ir jų charakteristikos apsuptyje romanas man pasirodė monotoniškas, lėtas ir... aš nesupratau šios knygos prasmės.

Ar autorė bandė papasakoti apie vienos moters realybę? Be jokių išvedžiojimų, intrigų ir skaitytojo vedžiojimų emocijų labirintais? Ar šis romanas iš ties atspindi šių dienų gyvenimo realijas? Ar tiesiog norėta trumpai papasakoti siužetą ir jame žaismingai supinti mitologinius papuošimus? Žaismingai rašyti autorei nepavyko ir nors visą perskaičiau, taip ir nesupratau, ką turėjau pasiimti iš knygos? Ar tuo labiau pajausti? Slydau kaip ta racionalioji Meda, knygos puslapiais ir vis aiškiau supratau, kad knyga man nepatiko, visai nepatiko. Nuoširdžiai nustebino tik labai trumpas, glaustas rašymo stilius, bet... perskaičius knygą tik prastūmiau kelias valandas (kurias reikėjo prastumti) ir nepasiėmiau nieko su savimi. Na ir kas, kad ten amžina vasara ir žmonės šiltesni? Na ir kas, kad racionalioji laimę randa (nors neatrodo, kad labai džiūgauja dėl to) kaime? Na ir kas, kad sužinome visą veikėjos istoriją? O gal aš tiesiog kažko nesupratau?

"- Nori, pasakysiu laimės formulę? <...>

- Kai užslinks nuoskauda, sakyk: niekas nieko man neskolingas, tik aš pati Aukščiausiajam už galimybė mylėti ir būti mylima."

Citata, p.129

Žanras: grožinė literatūra, romanas

Autorius: Viltė Vėl

ISBN: 9986-16-494-X

Leidykla: Tyto Alba

Leidimo metai: 2006

Formatas: 15 x 24 cm, ploni viršeliai

Puslapių: 137 p.

Pirkau: skolinausi 

Kaina: perskaitytą šiuo metu galima įsigyti už 1,5-5 Eur

Ačiū, kad skaitote,

Gėlėta kosmetinė