Vaiva Rykštaitė "Mėlynas namas Havajuose" - apie moterį ir namus, simbolizuojančius jos sielos buveinę

Radusi laisvą minutę, stengiuosi skaityti, skaityti apie viską, kartais į rankas imu romaną, kartais gilinu profesines, psichologines ar saviugdos žinias. Šį kart į rankas ėmiau Vaivos Rykštaitės "Mėlynas namas Havajuose" naujausią romaną. Tai nėra mano pirmoji pažintis su rašytojos knygomis, jau esu skaičiusi kelis romanus, autorę seku socialiniuose tinkluose, tad ir skaityti romaną, su jau turimu autorės kasdienybės kontekstu, buvo labai smagu. 

"Mane pagavo namas. Mėlynas iš išorės, sujauktas iš vidaus. Kaimynai mato, kad tai pats didžiausias namas gatvėje. Įžūliausias, išsišokėlis, ne su kraštovaizdžiu susiliejantis <...> Mėlyną namą statė haolės - baltieji, arba, jei tiksliai verčiant, žmonės be sielos <...> Visai neblogai laikomės, turint omeny, kad esame žmonės be sielų."
Citata, p. 11-12

Anotacija. Tame name Havajuose gyvena žmonės be sielų. Mėlynas iš išorės, sujauktas iš vidaus, o miegamasis ir vonia – be sienų. Jame aidi lietuviški podcastai, rėkimas be jokio akcento, trinktelinčios durys. Gimdymo sąrėmiai, nerviniai priepuoliai, orgazmai ir serialų įžanginė muzika. Namas – lyg kosmose paklydęs asteroidas, pakibęs Havajų naktyje, jame telpa penkios visatos ir vienas dvigalvis šuva.

Naujausia Vaivos Rykštaitės knyga – autofikcinis romanas apie namų tvarkymo apsėstą mažų vaikų mamą, kamuojamą pogimdyminės depresijos. Havajų sala romane skleidžiasi kaip egzotiškas fonas motinos liūdesiui ir kultūriniams atradimams, o pats namas – kaip savasties archetipas, simbolizuojantis sielos buveinę, taigi mus pačius. Kūrinys persmelktas fantazijų, sapnų, čia nėra aiškių laiko ir herojų linijų, išskyrus pagrindinės veikėjos ir jos šeimos. Drąsus, atviras, nuoširdus ir įtraukiantis.

Vaiva Rykštaitė – filosofijos magistrė, romanų, kelionių memuarų ir knygų vaikams autorė, tinklaraštininkė, LRT skiltininkė, Rašytojų sąjungos narė, kurso „Kaip parašyti ir išleisti knygą" kūrėja ir mentorė, daugiavaikė mama, meilės emigrantė, jau devintus metus namus kurianti Havajuose. Už autofikcinį romaną „Trisdešimt" pelnė literatūrinę Kazimiero Barėno premiją. Jos kultinė knyga „Pirmąkart mama" įtraukta į Lietuvos akušerių ir ginekologų asociacijos rekomenduojamos literatūros sąrašą. Romanas „Lizos butas" pretendavo į Jurgos Ivanauskaitės premiją, gavo Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, išrinktas į kinematografiškiausių knygų devintuką, taip pat pagal jį vedama ekskursija po Kauno senamiestį. „Mėlynas namas Havajuose" – dešimtoji autorės knyga.

Šis romanas yra tarsi vizija, iliuzija, sapnas, kuriame nėra nieko apibrėžto, išskyrus amžinai nekintančio mėlyno namo konstantą ir jame gyvenančią šeimą. Romane nėra aiškaus laiko rėmų, konkrečių veikėjų ar aiškios veiksmo linijos. Romano pagrindas - nuolat kintantis vienos moters minčių, įvykių, vaizdinių, emocijų pasaulis, kuriuos vienija niekad nekintantis namas - savotiškas savasties simbolis. Su namu moteris tapatinasi galvodama apie savo šaknis ir ateitį, jo nekenčia ir kartu negali be jo gyventi. Mėlynas namas - rašytojos simbolis, savastis, būtinybė. Knygos herojai atrodo, kad namas reikalauja būti tvarkomas, nepaisydamas veikėjos noro būti gera mama, nuvažiuoti į paplūdimį, skirti laiko sau, naršyti telefone, skaityti, žiūrėti ar kažkur nuvykti... Tikras sielos gelmių atspindys, kai namų tvarkymosi procesą autorė trokšta būti pastebėtą, tačiau aplankius svečiams jau netrukus nori likti viena namuose. 

Man regis labai panašiai jaučiasi visos moterys, bent jau aš save pagaunu, kaip prieš kur nors važiuojant norisi susitvarkyti, kaip grįžus dešimtą kart valai jau spėjusias nusėsti dulkes, katino plaukais aplipusius plintusus ar rankutėmis nučiupinėtas rankenas. Kaskart užėjus į vonią sausinu kriauklės kraštą, o valydamasi dantis nušveičiu kriauklės čiaupą. Lygiai taip pat, kaip ir romano herojei, aplinkiniams atrodo, kad mėgstu tvarkytis, tačiau tiesa ta, kad jei tik kas nors už mane sutvarkytų, niekad to nedaryčiau. Man patinka tvarkingi, švarūs namai. O gal man patinka ta vienintelė konstanta mano gyvenime, nes viskas keičiasi, auga vaikai, kinta santykis su vyru, draugais, pomėgiai..?

Knygoje gausu simbolinių motyvų, gyvenimo Havajuose akcentų, šiek tiek lietuviško leitmotyvo, buvimo mama, drauge, žmona, mama subtilybių, tačiau viskas sukasi, vejasi, kinta ir galiausiai, jei bandysi sekti ilgu linijos siūlu, nuveda link mėlyno namo ir moters esybės. Apskritai skaitant knygą galvojau, kad rašytoja Vaiva labai drąsi moteris, atvirai atskleidžianti savo šeimos vidinius aspektus, drąsiai kalbant apie tai, kaip užkniso vaikų rietenos, augintinių šūdai ir bendro sąlyčio taškų su vyru trūkumas, kaip skiriasi amerikietiška, havajiečių, anglų ir lietuviškoji kultūros. Mintimis autorė nuklysta į Londono laikus, medituoja apie giminės moteris, svajoja apie gyvenimą Graikijoje... Retkarčiais autorei atrodo, kad gyvenimas bet kur kitur būtų kitoks, tačiau regis moteris knygoje pasąmoningai suvokia, kad visur būsi mama, visur būsi lietuvaite, visur ilgėsiesi kažko, ką palikai, patyrei, buvai, net ir to mėlyno Havajų namo, kuris kaip inkaras laiko moterį ir jos šeimą svetimoje žemėje.

Nors Vaivos Rykštaitės romanas yra grožinė literatūra, tačiau kitaip, sakyčiau ženkliai giliau į knygą padeda pažvelgti papildomas kontekstas. Aš jo gavau sekdama autorė Instagram ir matydama kasdienybės nuotrupas, su kurių dalimi galiu tapatintis; dalis verčia sau nebemeluoti; kita dalis - ieškoti ir tobulėti; galiausiai yra ir dalis, kurios nesuprantu ir šiai dienai sakau, kad aš taip niekada negalėčiau. Lygiai taip pat kaip knygoje, susigūžiau skaitydama vietas apie herojės - motinos kasdienybę, visus tuos kartus, kai kviečia vaikas, o tu dar nori panaršyti internete ir atjungti smegenis nuo kasdienių darbų, poreikių ir būtinybės kažką daryti; kartus, kai sau nepripažindama tapdavau mama - vilkolake. O taip, mes pratę prie nušlifuotos, nucackintos kasdienybės rodomos socialinėse platformose, bet rimtai, atvirai mamos - ar esate kada nors sau pripažinusi, kad rėkėte ant savo vaiko? Aš esu rėkusi, bet atvirai tai pasakiusi likčiau nesuprasta, tik ne šioje visuomenėje. Galbūt rašytoja jaučiasi saugi tai sakydama nutolusi nuo lietuviško konteksto, o gal autorė iš ties drąsi ir romane gali pripažinti viską? Visada galima pasakyti, kad tai išgalvojai. Labai daug romano puslapių stipriai surezonavo su mano būtimi, mano pačios vidine savijauta, kaip kuriomis mintimis ir baisiais vaizdiniais, apie kuriuos niekam niekada nesakysiu. Knyga, kuri leido susitapatinti, suprasti, kad visos mes sukamės tuose pačiose problemose, tose pačiose mintyse, išgyvename labai panašius nutikimus... mūsų namai ne mėlyni ir ne Havajuose, tačiau mūsų namuose lygiai taip pat trankomos durys, taip pat sklinda rimksmai, taip pat mylimės ir mylime ir retkarčiais jaučiamės lyg amžinybėje pakibusios visatos centras, kiekviena savuose "mėlynuose" namuose.

Giriu lengvai skaitomą autorės stilių, trumpučius skyrelius ir mokėjimą pagrindine mintimi tiek pradėti, tiek užbaigti skyriaus esmę. Manau knyga patiks moterims, narstančioms rutiną, kasdienybę, ieškančioms simbolių ar savasties. Moterims, turinčioms šeimą. Vargu ar knygos prasmę supras ne mamos, arba supras šiek tiek kitaip, nes buvimas mama yra tik vienas iš romano motyvų.

''... savoje blaškosi ne vienas plėšrūnas... - pabaigiu Marso sakinį. - Arba žinai ką? - sakau - O kas, jeigu tai visai ne laukiniai katinai, o į laisvę ištrūkę pervargusių namų šeimininkių alter ego? Tos moterų savasties dalys, kurioms atsibodo būti prijaukintoms? Dabar jos blaškosi po džiungles <..> ir atgal niekad nesugrįš!"

Citata p.205

Žanras: grožinė literatūra, romanas

Autorius: Vaiva Rykštaitė

ISBN: 9786094667176

Leidykla: Tyto alba

Leidimo metai: 2022 m.

Formatas: 14,8 x 22,1 x 2,3 cm, kieti viršeliai

Puslapių: 212 p.

Pirkau: Pegasas knygyne

Kaina: šiuo metu apie 16 Eur

Ačiū, kad skaitote,

Gėlėta kosmetinė